Roberto Patronaičio nuotr.

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena. Kelinti metai iš eilės praūžiantis pykčio uraganas tampa įprastu reiškiniu šalyje – vadinamieji neužmirštuolininkai ir antineužmirštuolininkai vieni kitus apdovanoja pačiais įvairiausiais epitetais. Tik štai, vėliau nelieka nei teisiųjų, nei kvailių. O svarbi mums diena tarsi nejaukiai paminama ir praranda savo sakralumo šydą.

Šiemet minėsime trisdešimties metų sukaktį. Tai diena, su kuria turime betarpiškai tamprų emocinį ryšį. Prisimenantys, dalyvavę, išgyvenę. Tačiau jau užaugo tos kovos už laisvę vaisius – naujoji karta, kuri galbūt negali pasakyti „mes prisimename“. Jų prisiminimai yra gyvi tėvų, senelių pasakojimai, ir tai tarsi įpareigoja jaunus žmones atsakingai „nešti“ šį prisiminimų bagažą būsimoms kartoms.

Pastarųjų dienų fone teko išgirsti netikėtą nuomonę, jog šis minėjimas neturėtų skirtis nuo Žalgirio mūšio dienos minėjimo. Neva tai tėra dar vienas visuomenei primestas politikų žaidimas. Tačiau čia iškyla esminis skirtumas tarp šių praeitį menančių įvykių: vienu atveju kalbame apie viduramžių Lietuvą, kitu – prisiliečiame prie vis dar atviro nervo, kurio mediatoriai esame mes patys, kolektyvinės atminties nešėjai. Šalia Kovo 11-osios tai yra pamatinis naujausios Lietuvos valstybės istorijos įvykis. Viskas atrodytų paprasta ir aišku, turime reikšmingą dieną. Tačiau visas kortas sumaišė prieš keletą metų šiems kruviniesiems įvykiams atminti užgimęs simbolis – penkiais melsvais žiedlapiais išsiskleidusi neužmirštuolė. Kodėl šiai dienai paminėti prireikė naujo, neatpažįstamo, „svetimo“ simbolio? Akivaizdu, jis sulaukė nemenko pasipriešinimo. Gležnutis žiedas iki šiol žadina aistras.

Simboliams prasmes suteikiame mes, žmonės. Tai yra bendruomenių kūriniai, kuriems niekas kitas, tik mes priskiriame tam tikrą pasakojimą ir įkvepiame gyvybę bei pagrindą egzistuoti. Kas yra geras simbolis? Greičiausiai tas, kuris ne klupdo ir griauna, o mobilizuoja bendruomenę ir veda į priekį. „Mes už laisvę kovojome su Vyčiu, trispalve, Gediminaičių stulpais“, „nezabudkė“ yra sukurtas ir netikras, pritemptas simbolis“, „kažkas tyčia nori išstumti mūsų nacionalinius simbolius“ – tokius ir daug panašių teiginių galime skaityti internetinėje erdvėje. Neatsilieka ir vizuali situacijos interpretacija – antai Vytis masyviu kardu kapoja neužmirštuolės žiedlapius. Neužmirštuolės priešininkai teigia, kad Sausio 13-osios aukos atminimo simboliu tampanti gėlė nuosekliai ir apgalvotai stumia iš jaunesnės kartos akiračio, o kartu viso viešojo gyvenimo tokius valstybės simbolius kaip trispalvė ar Gediminaičių stulpai. Dar daugiau, gėlė tarsi tapusi aktyvia politikos dalyve – suskaldė visuomenę ir pagal meilės bei nemeilės konservatoriams požymį. Tam tikra prasme, politiškai stigmatizavo atitinkamą visuomenės dalį.

Kodėl nemažai žmonių intuityviai nepriėmė šio melsvo žiedo? Esminis argumentas, ko gero, tas, kad tai yra primestas, politinio elito „nuleistas“ svetimas konstruktas. Tačiau turime blaiviai įvertinti, jog Gedimino stulpai, Vytis, trispalvė taip pat neatsirado iš niekur. Tai lygiai tokie patys konstruktai, vėliau natūraliai tapę mūsų savasties dalimi, kurių šiandien mes absoliučiai nekvestionuojame. Tai šventvagiška. Klausimas taip ir lieka atviras  – kodėl šitaip drastiškai nenorime įsileisti naujo simbolio, juolab kad segėti jį nėra jokia prievolė?

Nesiimu spręsti, ar reikalingas buvo naujasis simbolis. Mąstant apie artėjantį minėjimą, įdomu ir kiek baugu, ko sulauksime šiemet akistatoje su pandemija. Ar ir vėl greta covidiotų ir antivakserių Lietuvos socialinės erdvės prisipildys spjaudalų? Dėl trapaus žiedo. Diskusijos, klausimų kėlimas, sprendimų paieškos – visa tai labai svarus indėlis formuojant mūsų atminties politiką. Tačiau labai svarbu pasirinkti kalbėjimo toną. Parodyti visuomenės brandumą, o ne žaisti karus. Smėlio tvirtovėse.

Giedrė Solovjovienė