E. Genio/LRT nuotr.

Lietuvoje karšta. Tokios vasaros jau seniai nematėme. Ir apie dažnas orų permainas kalbėti jau sudėtinga, nes kaip karšta, taip karšta. Užtat politikų nuomonių ir pažiūrų permainoms pabaigos nematyti. Tiesa, dar politikai bei politikos pasaulyje besisukantys žmonės nuo karščio, regis, ir socialinių tinklų erdvėje baigia išprotėti, kur visiška norma tapo tiesiog „išsivemti“ vienas ant kito ir konkuruoti, kas gražesnę kačiuko ar kokio kito sutvėrimo nuotrauką įdės.

Bet reikėtų grįžti prie tų klausimų, kurie atsiduria kažkur paraštėse. O paraštėse atsiduria idėjos, turinys, rimtesnės diskusijos, vizijos, pažiūros. Štai visai neseniai valdantieji pareiškė, jog svarsto galimybę bendradarbiauti su partija „Tvarka ir teisingumas“. Tiksliau ne partija, o frakcija. Ir štai kodėl. Partijai pareikšti įtarimai prekyba poveikiu. Girdėjome ir „valstiečių“ lyderį R. Karbauskį užtikrinant, jog su šia partija jokių koalicijų būti negali. Todėl surandamas genialus sprendimas – frakcijų koalicija, kurią premjeras S. Skvernelis aiškina taip: „Neateis partija į koaliciją, nes kalbama apie tarpfrakcinį susitarimą, ir visi Seimo nariai, kurie yra Seime, atstovauja „Tvarkai ir teisingumui“ ir nepartiniai, jiems nepareikšti jokie kaltinimai“. Ir dar remiamas prie sienos, jog tai tos pačios partijos nariai, vis dėlto patikslina: „Jie nėra net liudytojais apklausti toj byloj, todėl ir bus pasirašomas tarpfrakcinis susitarimas.“

Taip išeina, jog frakcijos su partijomis jau neturi nieko bendro? Tai partija gali nors ir juodąsias buhalterijas turėti, papirkinėti rinkėjus, bet jei frakcijos nariams kaltinimai nepareikšti, tai viskas gerai? Tokiu būdu ir liberalai tada šventais tuoj pataps. Ir vienintelis paaiškinimas tokiems gana šokiruojantiems teiginiams yra tai, jog norėdamas gyventi su dauguma Seime turbūt dar ne taip išsilankstysi. Tokiam išsilankstymui reikia jau ne šiaip gero lankstumo, reikia tiesiog neturėti stuburo apskritai ir dar su logika būti kiek susipykus. Ir čia ne šiaip kompromiso paieškos, kas politikoje yra natūralus dalykas. Tai principinis ir vertybinis klausimas. Ir šiuo atveju belieka konstatuoti, jog to stuburo tiesiog nėra.

Ir tai ne vienintelis šios vasaros epizodas, verčiantis kelti klausimą, ar dar liko pažiūros ir jų nuoseklus laikymasis nors kokia vertybe. A. Guoga pasipuošęs skrybėlaite sukosi „valstiečių“ sąskrydyje. Gal skrybėlaitė jam ir ne naujiena po dalyvavimų „Duokim garo“ laidose, kur jis vis palinguodavo, bet liberalai ir „valstiečiai“ tai ne šiaip kiek besiskiriančios partijos, tai – 180 laipsnių kampas. Savaime pats dalyvavimas nėra joks nusikaltimas, kaip ir pritarimas tam tikriems vyriausybės ir Seimo sprendimams. Tikrai nėra taip, jog visiškai visi sprendimai yra blogi. Tačiau tik iš smalsumo ar mandagumo, nes gavai kvietimą, į tokius renginius niekas nevažiuoja. Todėl natūralu, kad kyla labai daug klausimų. Ir tarp jų, žinoma, yra klausimas ir dėl politiko pažiūrų.

Nors pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie ideologijų mirtį, bet vis dėlto jos gali veikti kaip tam tikras kompasas, rodantis kryptį, kaip ir kokiais būdais bus sprendžiamos vienos ar kitos problemos. Pavyzdžiui, žmogus balsuoja už politiką, nes šis pareiškė, jog reikėtų remti labiau regionų mokyklas ir taip kelti kokybę, bet tas atėjęs į valdžią nusprendžia, kad geriau jas tiesiog uždaryti ir vaikus vežti į didesnes mokyklas, kur kokybė geresnė. Abiem atvejais bus kalbama apie kokybiškesnį mokslą. Bet keliai į tą kokybę visiškai skirtingi ir turintys skirtingas galimas pasekmes. Ir tai nėra jau taip nesvarbu. Todėl aiškinti, jog pažiūros ir ideologija nėra tiek reikšmingi, yra tiesiog bandymai pasiteisinti ir vieni kitus apgaudinėti.

Niekas nekalba apie visiškai aklą laikymąsi vienos ar kitos krypties. Natūralu, jog tokių visiškų ideologinių grynuolių tiek tarp politikų, tiek tarp rinkėjų nėra ir nebus ir to net nereikia. Bet politikų neprognozuojamumas, lakstymas per partijas, pozicijų keitimas, o paskui dar ir primityvus išsisukinėjimas yra tiesiog meškos paslauga ir visai partinei sistemai. Kaip politikai laksto per partijas, taip paskui laksto per jas ir rinkėjai. Ir nėra tada ko verkti, kad visokie naujokai gana sėkmingai renka balsus, o jau įmerkę kojas į politinę balą imasi kartais primityvaus populizmo, kad tik išsilaikytų vandens paviršiuje.

 

R. Urbonaitė

Rimos Urbonaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.