Roberto Patronaičio nuotr.

Ketvirtadieniais telefonu pasikalbu su pedagoge Janina Ožalinskaite iš Radviliškio. Jau nebedirbanti. Kaip ir aš. Mūsų pasakojimuose neretai vis iškyla buvimo mokykloje, kaip vieno esminių gyvenimo vaidmenų, prisiminimai. Kas mane dabar, būtent dabar žavi? Kad Janina geba pasidžiaugti savo buvusiais mokiniais. Kita vertus, provokuoja ir mane atgaminti praeities akimirkas.

Pokalbiuose su Janina vis prisimenu Linkmenis (Ignalinos rajonas) ir savo mokytojystės pradžią. Prieš penkerius metus auklėtiniai pakvietė į savo susitikimą po mokyklos baigimo praėjus 30-iai metų. Gavau knygą. Vis pavartau užrašus. Lolitos pastaba: „Ačiū Jums už suteiktas galimybes pasijusti svarbiems.“ Nustebau pirmąsyk perskaitęs. Argi taip galėjo būti: ką tik iš universiteto, be to, pedagogikos mokslų mažai ragavęs? Bet vertė, verčia galvoti Giedriaus mintis: „Atsimenu kroso bėgimą Linkmenų stadione, kaip iki finišo traukėt mane.“ Tąkart mano Vida, ta linksma geltonplaukė mergytė, o dabar susikaupusi moteris iš Molėtų, pasakė: „Jūs mums skaitėte gražų Algimanto Baltakio eilėraštį „Akmuo ir auksas“, aš jį išmokau atmintinai ir noriu padeklamuoti. Ir dabar, jau praėjus penkeriems metams, girdžiu jos balsą:

Vaikai,

kai pirmą kartą parklupsite

ant akmenio, ak, ligi kraujo kelius nusibrozdinę, –

prašau jūsų, maldauju:

tik nepradėkit galvoti,

kad žemė visa – iš akmens.

Tas susitikimas mane vis grąžindavo į buvusį laiką. Kas atminty atgyja, kai rimčiau mąstome, kai ieškome buvusiame laike stiprybės? Labai labai mieli netikėtumai: priėjimai; keli sakiniai, pasakyti raustant, varžantis; laiškelis, pakištas po kabineto durim; ananasiniai obuoliai rudenį; telefono žinutė ar pasibeldimas elektroniniu paštu… Štai nukeliavęs į Pakalnius prisimenu, kad auklėtinė Milda po to, kai buvo išvesti metiniai pažymiai, nuvežė mane pas savo tėvus, parodė Vitkūnų piliakalnį, kur jaučiasi nekasdieniškai. Štai iš tolimojo užsienio pas mamą atvažiavusi Kristina pakviečia į kavinę. Supažindina su savo sūnumi Traideniu. Man kažkada sakė, kad jį tikrai išmokys lietuviškai, ir išmokė. Štai einu namo jau vakarėjant, pašaukia Aurelija ir pasakoja, jog grįžta iš močiutės, iš kaimo vežasi ekologiškų kiaušinių, tai ir man padovanosianti. Štai parduotuvėje visai atsitiktinai sutinku Audrių: jis kalba kalba apie savo keblokas situacijas, mini tai, kas jam tada, mokykloje, buvo svarbu, aiškina, kaip anų laikų patirtis atsiliepia dabarties žingsniams.

Apie daug ką pasakoju Janinai. Žinau, kad šiam žmogui yra įdomu, nes yra mano gera bičiulė. Ji prisimena, kaip mokė prancūzų kalbos, kaip dirbo švietimo skyriuje inspektore. Temų, pavyzdžių daugybė – mūsų pokalbis tiesiog verda. Mes niekur neskubame, mes niekam netrukdome. Bet ne kartą pastebime, jog vis prisiglaudžiame prie šviesių akimirkų, šviesių epizodų, – tai atveria tiek daug žmogaus prigimties paslapčių.

– O ką jūs vakar veikėte? – Janina mūsų pokalbį kreipia kitoniškesne linkme.

– Paskambina buvę mokiniai ir aš su Žygimantu bei Ugne iš pradžių mašina, o paskui pėsčiomis vykstu į Nemeikščius pažiūrėti, kaip atrodo poeto Alfonso Nykos-Niliūno žemė. Niekada nepagalvojau, jog būtent jie manęs ieškos, niekada nepagalvojau. Baigę gimnaziją gal prieš dešimt metų. Kalba apie savo dvasines keliones – kaip buvo gražu, nors tame grožyje daug skausmo.

Tada maniau, jog žėrintys klevai, tolumoje blyksintis vandens ruožas, besiraizgantis žvyruotas kelias, debesų įspūdingas keitimasis, kalbėjimas apie egzistencinius dalykus, tylėjimas dėl nuostabos išgyvenimo kada nors taps katarsio versmėmis. Staiga prisipažįstu, jog dabar mokausi Rūtos Mikulėnaitės-Jonuškienės eilėraščius, nes laukiame jos kūrybos vakaro. Mokausi eilėraščius? Janina stebisi, kai ištariu, jog mėgau savo mokiniams deklamuoti atmintinai. Kaip reaguodavo mokiniai, ar jie tai prisimena? Nežinau, nežinau.

Ketvirtadienio pokalbis su Janina baigiasi, o mano galvojimai tęsiasi. Man atrodo, mes kuo daugiau turėtume kalbėti apie savo mokinius nebijodami priekaištų, jog galbūt esame nekuklūs. Mes turėtume ateičiai palikti liudijimus, kada kaip ugdytiniai (tiek dabartiniai, tiek buvę) padovanojo šventę ar džiugesnes akimirkas, kaip mūsų žodžiai prigijo jų poelgiuose. Įsivaizduoju gražią knygą (ar įprastą, ar elektroninę), kurioje fiksuojami tokie prasmingi momentai. Kas būtų autoriai? Daug kas: ir mokytojai, ir ne mokytojai, kalbantys, kaip jautėsi nudžiuginę, nudžiugindami  savo pedagogus ar pasiremdami jų patarimais. Mano manymu, turbūt nesvarbu konkreti pavardė, o reikšmingiau pats faktas, kai kažkas suvokė, jog galima pasielgti kilniau, tauriau, nesavanaudiškiau. Pats faktas, apibūdinantis daug ką. Ar tai nebūtų sentimentalus, saldus, netikras sudėtingo mokyklos gyvenimo atspindys? Turbūt ne. Juk visi ar dauguma supranta, jog intrigų, konfliktų, nesusipratimų, neteisingų kaltinimų neįmanoma išvengti; tai mūsų būties sudėtinė dalis. Tik vis mąstau apie tai, jog kad ir kokių skaudžių išgyvenimų esame patyrę, šviesa vis vien išlieka. Juk ji ne tik apšviečia, bet ir šildo. Nuo pozityvesnių patyrimų galėtume nesunkiai pereiti prie skaudesnių, jei norėsime, jei to reikia.

Bet tai tik mano įsivaizdavimas. Įsivaizdavimas, leidžiantis ir kiekvienai mokyklai pagalvoti apie tai. Kita vertus, svarbu pats principas, išeities taškas: kalbėti, rašyti apie mokytojų bei mokinių susitikimus dvasinėse kelionėse. Minėti pokalbiuose, posėdžiuose, konferencijose – koks skirtumus, kur. Esmė – remtis tokia unikalia patirtimi. Kad esami, buvę mokiniai taip pat galėtų tokius epizodus reflektuoti.

Stepas Eitminavičius