Arvydas Juozaitis

Ko tik neprisikalbėjome apie demokratiją! Ši senųjų graikų dovana žmonijai dabar mirtiname pavojuje. Demokratijos vardu veikiantys barbarai netrukus, matyt, pasmerks ir prakeiks vergų darbu iškilusią senovės Graikiją bei pareikalaus nugriauti Akropolį.

Pareikalaus griauti ir visas graikų skulptūras, teroristiniais išpuoliais sprogdins kolonas ir graikišku orderiu paremtą architektūrą. Juk visa tai sumanė ir sukūrė aristokratai, o statė vergai. Žodžiu, JAV ir Vakarų Europoje sėkmingai siautėjantys instinktai ir gaivalas, kultūros pagrindus ardantys „lygių“ bei „lygiausių“ teisių fanatikai nesustos, jeigu jų nesustabdys… sveika dauguma. Bet kaip? Juk agresyvieji transgenderiai ir kažkokia „juodoji gyvybė“ turi gražaus darbo – ji jau priima naujus, Vakarų civilizaciją griaunančius įstatymus. Proletariatui visuomet yra ką naikinti. Svarbiausia – geriausius kultūros pamatus. Ir jeigu Vakarų kultūra plos katučių naujiesiems barbarams, žiūrės ir teisins jų niekingą veiklą, leis penkių tūkstančių metų žmonijos darbą pakišti po instinktų siautėjimu – to Europa ir bus verta. Tada teliks nusilenkti „irgi žmonėms“. Tiesa, šalia to reikės simfoninius orkestrus apmauti suplyšusiais džinsais ir uždrausti ne tik niekam nesuprantamą R.Vagnerį (rasistą!), bet ir L.van Bethoveno Devintąją simfoniją, kurios finalo aranžuotę vadiname Europos himnu. Atsiprašant „klasikos“ nebereikės, nes ją sukūrė aristokratiškos dvasios, krikščionybės sielos žmonės. Pakaks Afrikos tamtamų, kurie skamba kiekvienoje kavinėje ir bare.

Juokas juokais, bet viskas ton pusėn palinkę. Moterys tuoj negalės kalbėti apie moteriškų jausmų ypatumus, meilę šeimai ir vyrams, gyvybei – jos bus paskelbtos homofobėmis, nes moterimis tapę vyrai (bobos) nesupras, ką ten pasakoja tikros moterys. Juk tyčiojasi iš lyčių lygybės, iš belytės masės. Baisu! Uždrausti ir moteris! Nes vyrai jau sėkmingai uždraudžiami.

Seniai laikas šaukti ant kiekvieno kampo: demokratija, atsidūrusi barbarų rankose, griauna pačią demokratiją.

Tik štai klausimas: ar sveikas žmogus gali sugriauti save patį? Sveikas žmogus – tai nuolatinio tobulėjimo siekiantis žmogus. Senovės graikai net turėjo sąvoką, koks turi būti žmogus – jis turi siekti kalokagatijos. Mūsiškai kalbant, siekti sielos, kūno, proto, o ir sąžinės grožio, tobulumo. Šitai vėliau žmogui įdiegė krikščionybė. Toks žmogus tik pirmuoju žingsniu yra demokratas, o šiaip jau jis vykdo žmogaus pašaukimą: tapti geresniu, gal ir geresniuoju ar „geriausiuoju“ – „aristos“ – aristokratu. Labai svarbus, netgi svarbiausias žmogaus pašaukimas – nuolat auginti savyje žmogiškumą.

„Geriausiųjų“, t. y. aristokratų, luomai istoriškai buvę visokie. Plačiausiai žinomi luominės aristokratijos pavyzdžiai, kai į „geriausiuosius“ patekdavo anaiptol ne geriausieji, bet turtingiausieji. Nors tarp turtingiausiųjų buvę ginklu ir garbe karuose nusipelniusių karių ir riterių. Tačiau žemes valdanti aristokratija nulėmė bendrą masę. Taigi žinia kuo tapo hercogai, kurfiurstai, grafai ir baronai, bajorai, o ir mūsiškiai kunigaikščiai – valdžia. Toli gražu ne demokratiška. Napoleonas tokią valdžią šlavė nuo žemės paviršiaus, valė parazituojančių kilmingųjų masę, nes pats gerai žinojo, ką reiškia tobulėti. Tobulėti – tai ne paveldėti… Taip jis sukūrė savą aristokratiją, kuri, kaip ir dera kiekvienai valdžiai, su laiku gedo. Tik jo įsteigtas „Garbės legiono“ ordinas liko laiko nepaliestu geriausiu ženklu, kalbančiu apie žmogaus nuopelnus, o ne kilmę.

O kaip Anglija, ši luominės demokratijos tėvynė, nepažeista Napoleono sanitarijos? Išsaugojusi senąją aristokratiją ji įsivedė demokratiją.

Mėgstamas cituoti V.Čerčilis yra pasakęs maždaug taip: demokratija yra netobula valdymo forma, bet geresnės formos nėra. Oi ne! Nes nemėgstamos cituoti kitos dvi V.Čerčilio tiesos, daug svarbesnės tai pačiai demokratijai. Pirma: kai reikia rinktis tarp chaosu ir anarchija virstančios demokratijos ir diktatūros, būtina rinktis diktatūrą. O antra dar svarbesnė, kasdienė: pasaulyje nėra nė vienos sėkmingai veikiančios demokratijos, kuri savęs nekontroliuotų dviejų rūmų parlamentu.

Europos Sąjungoje 17-oje iš 27 valstybių veikia dviejų rūmų parlamentai.

Lietuvai Senatas seniai reikalingas. Aristokratų neturime, bet aristokratiškai, ne instinktais valdomų žmonių – apsčiai. Seimas nuolat krečiamas instinktų ir kvailysčių, todėl jų krečiama ir Lietuva. Išeities nėra – laikas rinkti kokių 40 narių Senatą, kuris bent kiek stabdytų Seimo iniciatyvas ir įstatymais verčiamas kvailystes. Sustabdytų ir valstybę nuodijantį nereikalingų įstatymų lietų.

Arvydas Juozaitis