A.Butkevičius su kitais Lietuvos parlamento gynėjais 1991-aisiais, rūsčių išbandymų metais.

Prieš tris dešimtmečius įsteigtas Krašto apsaugos departamentas (KAD) tapo Lietuvos kariuomenės atkūrimo pradžia. „Prieš 30 metų Tėvynė Lietuva mums leido jai tarnauti. Ir tai yra didžiausia laimė, kokią gali turėti žmogus“, – šios sukakties proga sveikindamas bendražygius sakė Audrius Butkevičius, Nepriklausomybės akto signataras, pirmasis KAD vadovas ir pirmasis Krašto apsaugos ministras. Su juo kalbamės apie tai, ką priminė prabėgusio trisdešimtmečio minėjimas.

Jau 30 metų, kai atkurta Lietuvos Respublika. Regis, koronaviruso epidemija leido lengviau atsikvėpti valstybės kūrėjais vadinamiems politikams: jie išvengė pareigos kalbėti apie kontrastą tarp tuometinių visuomenės lūkesčių ir dabarties. Tas kontrastas lig šiol daug kam sunkiai suvokiamas, sunkiai pakeliamas. Ar prie tokių žmonių galėtumėte priskirti ir save?

Esu guvus storaodis ir žodžiai „sunkiai pakeliamas“ man tikrai netaikytini. Viską, kas bus, buvo galima nuspėti jau 1990 m. pavasarį. Mes, Sąjūdis, į valdžią atvedėme žmones, kurie savo problemas pradėjo spręsti pasitelkę naujai kuriamos valstybės vidaus ir užsienio politiką. Su ja buvo susiję ir jų nepilnavertiškumo kompleksai. Melas prie gero neprivedė: komunistai ir KGB M.Gorbačiovo politikai remti įkūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdį (LPS). Jis buvo prifarširuotas šiam tikslui tinkamų „tarybinės inteligentijos atstovų“. Jie ilgą laiką ignoravo Lietuvos nepriklausomybės siekius ir kaip politinė organizacija tam nesiruošė. Netgi elementaraus pasirengimo perimti valdžią nebuvo, ką jau kalbėti apie būtinus ryšius užsienyje ar TSRS viduje. Tokių kaip aš akiplėšų užduodami elementarūs klausimai – kodėl mes oficialiu Sąjūdžio tikslu neskelbiame nepriklausomos valstybės atkūrimo arba kokia bus mūsų politika dėl privačios nuosavybės – buvo laikomi „provokacija“!

Geriausiai buvusią padėtį iliustruoja tai, kad jau pirmajame LPS Seimo posėdyje 1988 m. mums pakišo svarstyti naujos LTSR konstitucijos ir naujos sąjunginės TSRS sutarties idėjas ir netgi dokumentus… Žinoma, vėliau, jausdami visuomenės nuotaikas, jie staigiai persidažė ir tapo patriotais. Bet, kaip sakoma, musės neapgausi… Esmė liko. Todėl į Aukščiausiosios Tarybos rinkimus 1990 m. kovą Sąjūdis atėjo neturėdamas aiškių atsakymų, ką daryti svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais. Valstybės statybos strategijos nebuvo, kaip ir jai realizuoti parinktų žmonių. Teko improvizuoti. Tų improvizacijų rezultatai jaučiami iki šiol. 1992 m. Vytautas Landsbergis ir jo grupuotė, negalėdami susitaikyti su tuo, kad valstybinius sprendimus reikia derinti su buvusiais bendražygiais, susitarė su Seimo nariais, buvusiais komunistais, ir paskelbė priešlaikinius parlamento rinkimus. Dėl to ilgiems metams valdžia buvo atiduota buvusiai tarybinei nomenklatūrai, kuri ir padėjo šiandieninės „gerovės“ pamatus.

Valdžia per trisdešimt metų padarė viską, kad atpratintų žmones aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime, teigia A.Butkevičius.

Valdžia per trisdešimt metų padarė viską, kad atpratintų žmones aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime, teigia A.Butkevičius.

Štai prezidento metinės kalbos pirmasis sakinys: „Prieš 30 metų bebaimiai Lietuvos sūnūs ir dukros atkūrė Nepriklausomybę“. Jų priešakyje su kitais bendražygiais stovėjote ir jūs: įsteigėte Politinių kalinių ir tremtinių organizaciją, 1991-ųjų sausį vadovavote parlamento gynybai, kūrėte Lietuvos kariuomenę, vedėte derybas dėl sovietinės kariuomenės išvedimo. Tai istoriniai faktai, tačiau sukakties proga labai jaučiamas kai kurių politinių jėgų noras tą trijų dešimtmečių istoriją pakoreguoti, savaip interpretuoti. Ar nesibaiminate, kad dar po dešimtmečio Audrius Butkevičius viešumoje bus rodomas kaip prie Sąjūdžio prisiplakęs išdavikas, galimai dirbęs Rusijai, savanaudis, apgailėtinas kyšininkas?

Dėl kyšininko tai nebijau: turiu teismo sprendimą, kuriame sakoma, kad aš sukčius. Jokio kyšio! Kaip matote, net ir politizuoti tėvynės teismai gali gerą darbą padaryti. Korupcija – ne mano, o Mažeikių naftos pardavinėtojų amplua. Galimai dirbęs Rusijai? Tai kad tuo metu buvo tik TSRS… Vėliau jau Rusija mane už tą ankstyvą jos kariuomenės išvedimą iš Lietuvos (metais anksčiau nei iš Vokietijos ar kitų Vidurio Europos šalių) taip koneveikė, kad teko atsikeršijant net vieną kitą spalvotą revoliucijėlę organizuoti. Dėl šio punkto aš šventam Petrui nesunkiai pasiteisinsiu. Kai dėl savanaudžio, tai nesiginčysiu. Manausi turįs sveiką, gal kiek didesnį nei vidurkis, lietuviško kaimiečio savanaudiškumą. Ir man tikrai patinka, kai kaimyno tvartelis dega…

Kai kalbame apie netolimos praeities įvykių interpretavimą, darosi smalsu: o ką bandoma paslėpti tokiame „antpirščių stumdymo“ žaidime? Gal tikrąjį KGB žmonių infiltravimo į Sąjūdžio aparatą mastą? Tikrąsias Pakaunės savanorių maišto priežastis? Tilto per Bražuolę sprogdinimo užsakovus? Kam reikėjo Juro Abromavičiaus, Vytauto Pociūno mirties? Ar žinote atsakymus į šiuos ir kitus „nepatogius“ prabėgusio trisdešimtmečio klausimus? Kurie iš jų jums rūpi labiausiai?

Manau, kad atsakymus į visus šiuos klausimus žinau. Beje, atsakymai į daugumą yra vieša paslaptis. Žino juos ir tyrėjai, prokurorai, istorikai. Problema tik ta, kad Lietuvos valdžiukė pirmiausia susistatydavo sau patogius teisėjukus ir prokurorėlius. Tipiškas pavyzdys yra buvusios prezidentės D.Grybauskaitės flirtas su finansiniais magnatais prašant paramos savo skiriamam prokurorėliui. Bet taip darė ir visi iki jos… Čia reikia suprasti: teisingumo vykdytojas (teisėjas ar prokuroras), padaręs paslaugą valdžios atstovui, tampa neliečiamu! Toliau jis pradeda vykdyti savo asmeninį teisingumą, nieko bendra neturintį su valstybe. O dar romėnai rašė: Justitia est fundamentum regnorum – Teisingumas yra valstybės pamatas. Va todėl ir nėra fundamentum, o be pamato kreiva ir regnorum. Kurie iš šių klausimų man rūpi labiausiai? Nė vienas! Šiandien man rūpi tik naikinami Lietuvos miškai. Jeigu žmonės geriau renkasi emigraciją, o ne kovą su valdžia, tai man labiau rūpi medžiai, negu tokie žmonės.

Prezidento Gitano Nausėdos siekis kurti gerovės valstybę tarsi pabrėžia, kad 30 metų Lietuvoje buvo kurta kažkas kita. Kas labiausiai trukdė per visą šį laiką kurti gerovę visiems, o ne kažkam? Pagal socialinės atskirties, skurdo paplitimo ir kitus svarbius socialinės raidos rodiklius esame „baltoji Afrika“ Europoje, atsiliekame net nuo Latvijos ir Estijos. Kodėl?

Nemanau, kad mes taip labai skiriamės nuo latvių ar estų į blogąją pusę. Tiesiog būdami protestantai ir paveldėję šios religinės doktrinos skiepytą darbo kultūrą jie yra kiek kitokie. Doras katalikas tiki, kad greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, nei turtuolis paklius į Dievo karalystę, kaip sako Šventasis Raštas. Tuo tarpu protestantas mano, kad jei žmogus turtingas, reiškia, Dievas jam padeda… Šis noras parodyti, kad Dievas tave myli, padėjo daugelio protestantiškų Europos šalių ir JAV gerovės pagrindus.

Kas trukdė kurti gerovę visiems? Jei trumpai – melas savo žmonėms ir patiems sau, bailių žmonių, slapta ir atvirai tarnavusių mus okupavusiai valstybei, atėjimas į valdžią. Pernelyg ilgas jų užsisėdėjimas, baimė prileisti naujus ir jaunus žmones į vadovaujančius postus, viešas chamiškas protekcionizmas, kuomet senelis anūkėlį gali padaryti savo partijėlės pirmininku, perduoti valdžią „gaminančią“ organizaciją, lyg tai būtų asmeninis tvartelis… Ir taip Lietuvoje yra ne tik su šiuo seneliu ir jo tvarteliu. Tai tik akivaizdi to, ką sakau, iliustracija. Bet blogiausia – visuomenė, galinti tokį valdžios šlapinimąsi jai į veidą ramiai priimti ir dar Dievo rasa vadinti… Arba pabėgti emigracijon… Arba pulti girton rezignacijon. Jeigu visuomenė išdrįstų pakelti akmenį sau ir savo vaikams apginti, tai ir gerovės valstybė, ir net Dievo karalystė ateitų greičiau.

Nepriklausomybės priešaušryje daugelis svarstė: tegul tik išeina svetima kariuomenė, o toliau jau patys kaip nors susitvarkysime. Susitvarkėme taip, kad iš atkurtų tautos namų pabėgo trečdalis gyventojų, retas dalykas šiuolaikiniame pasaulyje. Galbūt galima, kad ir nevykusiai, pajuokauti: kadangi labai prisidėjote prie sovietinės kariuomenės išvedimo, ar nejaučiate ir savo atsakomybės už Lietuvos ištuštėjimą? Kas labiausiai turėtų ją prisiimti?

Be abejo, mano atsakomybės dalis yra visame kame, kas vyksta Lietuvoje. Bet ji mažesnė, nei, pavyzdžiui, D.Grybauskaitės, kuri dešimt metų pratupėjusi valdžioje nepadarė nieko, kad būtų parengta strategija ar speciali programa emigracijai mažinti. Valdžiukė net buvo patenkinta, kad emigrantai siunčia pinigėlius ir mažina socialinio sprogimo galimybę. Apie tai, kad maždaug milijonas darbingo amžiaus žmonių kuria gerovę svetur, buvo sąmoningai užmirštama. Valdžiukė puikiai suprato, kad emigracijon pasitraukė patys energingiausi, geriausiai pasiruošę išgyventi ir už save pakovoti žmonės. Tokius žmones turėti savo pašonėje valdžiukei buvo pavojinga: dar pradės protestuoti, maištauti… Jau geriau tegu sėdi toliau ir siunčia pinigėlius saviškiams. Tokią politiką mūsų valdžia vykdo iki šiol.

Reikia pasakyti, kad emigracija turi ir teigiamą pusę. Žvilgtelkime į lenkus: šiandieninis Lenkijos ekonominis augimas yra didele dalimi sukurtas į tėvynę grįžusių emigrantų. Jie parsivežė užsidirbtus pinigus, darbo patirtį, veiklos idėjas. Ir šiandien mes važiuojame pirkti dešros pas lenkus, nors dar puikiai prisimenu, kaip septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį komunistų nualinti Lenkijos žmonės, pakliuvę Lietuvon, gausiai pirko ir vežėsi maisto produktus. Manau, kad šis mechanizmas – kalbu apie dalies emigrantų grįžimą – nepaisant valdžios pastangų suveiks ir Lietuvoje. Ir, mano duomenimis, jis jau veikia. Taigi, esu ne tik storaodis savanaudis, bet ir optimistas.

Esate saugumo problemų ekspertas: su kokiomis didžiausiomis išorinėmis ir vidinėmis grėsmėmis, jūsų manymu, Lietuva susidurs netolimoje ateityje? Kaip vertinate visuomenės galimybes jas įveikti?

Didžiausia grėsmė ir nelaimė yra kvailiai valdžioje. Akivaizdu: geras vairuotojas net slidžiame kelyje blogu automobiliu plikomis padangomis sugebės saugiai parvežti keleivius. Didžiausia Lietuvos saugumo problema yra visuomenės abejingumas valstybės reikmėms. Valdžia per trisdešimt metų padarė viską, kad atpratintų žmones aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime. Niekšeliai, gavę valdžios, darantys pliažus šventose tautai ir valstybei vietose, kur Tėvynės priešai žudė patriotus – dar vienas mūsų nesaugumą didinantis faktorius. Kaip ir tie, kurie pliažais tokiose vietose naudojasi. Kai nebelieka „Gerbtiną gerbk!“, nebelieka ir ką ginti.

Atskira tema – mūsų karinio saugumo klausimas. Mūsų vadais tapę įvairaus plauko veikėjai, praeityje turėję ypatingų santykių su TSRS specialiosiomis tarnybomis, stipriai demonstravo savo patriotizmą, kad tik niekas jų neįtartų… Žodžiu, jų psichologinė savigyna ar net ir svetimų valstybių nurodymai tapo mūsų valstybės politika, ir dėl to Lietuva šiandien Rusijoje laikoma viena iš penkių priešiškiausių valstybių. Ne latviai, ne estai, ne gruzinai, bet mes. Kaip suprantate, tai mūsų saugumo nedidina. Užtenka garsiojo amerikiečių klausimo „Kodėl mūsų kareiviai turėtų mirti dėl kažkokios Narvos?“, kad suabejotum, ar bus aktyvuotas penktasis NATO sutarties straipsnis. O ko vertas Vokietijos, turtingiausios Europos valstybės, atsisakymas skirti 2 proc. BVP gynybai finansuoti ar abejingas A.Merkel požiūris į Vokietijos kariuomenės plėtros klausimus? Apie naujausius V.Putino pareiškimus, siekio atstatyti Rusiją „istorinėse žemėse“, kurias Rusija gavo po trečio Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalinimo, deklaravimą reikia kalbėti plačiai ir išsamiai. Visa tai verčia mane žvelgti į Lietuvos saugumo problemą su nerimu.

Dėkoju už pokalbį.