Eugenijaus Skipičio nuotrauka

Apie mirtį kalbėti nėra malonu. Ir dar rudenį, prieš Vėlines. Atrodo, kad viso pasaulio mirusieji stovi už nugaros ir žiūri į rankas virš kompiuterio klaviatūros reikalaudami, kad kiekvienas spaudos ženklas būtų paspaustas prasmingai. Viešpats jam skirtu laiku viską puikiai padarė. Jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį, kad nė vienas mūsų nesuvoktų Dievo darbų nuo pradžios iki galo. Ir jeigu nesi rašytojas Sigitas Parulskis, negali pasakyti: „Amžinybė man nerūpi“.

Rūpi, tik keičiasi amžinybės suvokimo mados. Kai vaikštai po dabartines kapines, primenančias Babilono kabančiuosius sodus, papuoštus 3D vaizdais iš atvirukų, imi ir pagalvoji, kad netrukus gerbiamam velioniui vietoje švento paveikslėlio į rankas įbruksime šventą mobilųjį telefoną. Ką gali žinoti, gal prieš paskutinę teismo valandą velionis iš aukštybių paskambins ir tamsta dar suspėsi pasisamdyti advokatą. O kol iki paskutinio teismo toli, apkrauni artimo žmogaus palaikus kinų tautos iškastais akmenimis, užmiršdamas Konfucijaus išmintį: „Nesielvartauk, kad žmonės tavęs nepažįsta, liūdniau, kai tu nepažįsti žmonių“. Bandai pažinti save ir tuos, kurie prie tų akmenų stovi dabartyje. Gal ir mirusiems, ir gyviesiems būtų šilčiau, kaip Švedijoj užklojus palaikus pievele?

Tačiau nėra tokios mados. Mums, paskutiniams nuo žagrės, reikia blizgesio. Keista, tačiau ginčijies su galvoje sunkiai suvokiama aksioma, kad kapinės pas mus egzistuoja ne ilgiau kaip 200 metų. Jeigu būtų kitaip, ar neuždegtum atminimo žvakelės 1868 metais mirusiam savo proproseneliui? Praėjo 150 metų ir neberandi kapo, gal net neatsimeni vardo. Čia tau ne Paryžius, ne Dublinas, kur valstybė rūpinasi kapinių priežiūra, kur restauruojami ištisi kapinių kvartalai, kur miręs respublikos pilietis ir po mirties išlieka piliečiu. Pavaikščiotumėte Vilniuje po Rasų kapines – mirti nebesinorėtų, akmeninės amžinybės irgi. Ar nenupurto jau prasidėjęs neprižiūrimų kapų registracijos vajus? Gal norėtumėte atsigulti šalia kokios nors prieš dvidešimtmetį palaidotos vienišos senikės? Aš ne! Niekas tautai nepaaiškina, kaip ta problema bus sprendžiama. Gal palaikai bus perlaidojami, gal kremuojami, gal kur nors bus lentelė su to žmogaus vardu ir pavarde? Reikia  manyti, kad kapinių prižiūrėtojai turi palaidotųjų registracijos knygas. Jeigu neturi, reiškia, amen. Kažkokiam ponui teks ilsėtis su anksti mirusia  kaimyno žmona. Žinos ponas, ką reiškia ilgai gyventi! Žmogaus gimimas ir mirtis – natūralios gamtos ir gyvenimo ciklo dalys, tik mirtis yra be teisės žinoti, kada tapsi neprižiūrimas…

Apie mados akmenis kapinėse jau kalbėjome. Žvakių dydis, spalva, kiekis irgi mados reikalas. Mes norime būti madingi ne tik su savo drapanėlėm. Panašu, kad žvakių tūriai auga. Tik kažin, ar jie proporcingi velionio atminimui. Anais laikais uždegdavo grabnyčios galelį ir pakakdavo… Iki XIX a. pabaigos per Vėlines žvakių kapinėse nedegindavo, būdavo užkuriamas laužas. Laužų deginimo paprotys kai kur Dzūkijoje išliko iki šių dienų. Manykime, kad Vėlinių laužai vienijo tautą. Prie ugnies kaimynas su kaimynu apie būties prasmę pasikalbėdavo, giesmę sugiedodavo. Dabar nei vieno, nei kito. Pirmą kartą žvakės ant kapų paminėtos apie 1880 metus, o 1913 m. jau buvo paplitusios Suvalkijoje. XX a. 3–4 dešimtmetyje žvakių deginimas kapinėse dar labiau paplito, o 7-ajame dešimtmetyje tapo visuomenėje prigijusia norma. Nieko smerktino. Ugnis simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų ryšį. Mirusiųjų pagerbimo dienomis deganti ugnis yra tarsi mūsų siekis susitaikyti su tais, kurie išėjo iš šio pasaulio, tarsi atgaila už tai, ko nepadarėme jiems gyviems esant. Žvelgdami į plazdančią  liepsnelę, mes nors vienam akimirksniui pamirštame save, savo titulus, savo turtus, savo nuopelnus ir susiliejame su dvasios šiluma sušildyta artimo žmogaus praeitimi. Ir amžiną atilsį vėlė po akmeniu ar danguje žino, kad ji gyva mumyse. Jei pučiant šiurpiam vėjui, girdėti palangėse ir patvoriuose švilpimas ir kaukimas, sakoma, kad rauda vėlės, kurios be laiko išėjo iš šio pasaulio. Panašiai sakoma, jei, ugnelę kūrenant, krosnyje malkos cypia ar vėjas kamine švilpia, irgi kokia nors nelaiminga dūšelė neranda vietos. Anot kupiškėnų, ant slenksčio negalima pagalio kirsti – vėlę perkirsi. Surištos šluotos negalima deginti – vėlę sudeginsi.

Kažin ar dabartiniai feisbuko lankytojai tuo tiki. Pagėgiuose gimęs poetas Algimantas Mackus yra pasakęs: „Kai žmogus nebeturi ko laidoti, jis tampa vienas“. Gal Vėlinių žvakelę uždegame sau, kad netaptume vieni?

Eugenijus SKIPITIS