Al­gir­das Ja­ku­lis

Gim­dy­mas bu­vo sun­kus, už­si­tę­sęs iki pat pas­ku­ti­nės Kon­sti­tu­ci­jo­je nu­ma­ty­tos da­tos. Kaip, be­je, ir, ne­bi­jo­ki­me šio ties­mu­kiš­ko žo­džio, da­ry­mas.

Pa­da­ry­ti sten­gė­si še­ši gar­bin­gi po­nai, iš ku­rių kiek­vie­nas da­bar slap­tai ti­ki­si, jog tai jo kū­di­kis, o vi­suo­me­nę ban­do įti­kin­ti, kad ge­riau­sios bū­si­mos nau­ja­gi­mės sa­vy­bės – iš jo pa­vel­dė­tos.

Sei­me įvyks jos krikš­ty­nos. Ce­re­mo­ni­ja, ma­ny­ti­na, bus be ne­ti­kė­tu­mų. Opo­zi­ci­ja tra­di­ciš­kai pa­bam­bės, gal ir ko­kį šmaikš­tų pa­sa­ky­mu­ką apie nau­jai pa­da­ry­to­sios gro­žį ir pro­ti­nius su­ge­bė­ji­mus iš­gir­si­me, bet rim­čiau ne­ga­lė­da­ma ce­re­mo­ni­jai su­truk­dy­ti, grei­čiau­siai ste­bės ją iš ša­lies, kuk­liai su­si­lai­ky­da­ma, o ofi­cia­liam krikš­tui pa­kaks nau­jai su­lip­dy­tos dau­gu­mos bal­sų.

Tai­gi, tu­rė­si­me nau­ją, tiks­liau tri­mis nau­jais mi­nist­rais pa­to­bu­lin­tą (?) se­ną­ją Vy­riau­sy­bę. Jos tė­vai – da­ry­to­jai, gal tik iš­sky­rus svar­biau­si­ą­jį, sa­vo po­ten­ci­ją ma­žai te­pa­ro­džiu­sį, la­bai sten­gė­si, kad ji tap­tų ge­rą­ja fė­ja. O kaip­gi ki­taip, li­kus me­tams iki rin­ki­mų!

Kar­tais at­ro­dė, jog ko­a­li­ci­jos lip­dy­mas ir Vy­riau­sy­bės for­ma­vi­mas taip il­gai tę­sia­si, kad jos da­ry­to­jai kuo il­giau ga­lė­tų šmė­žuo­ti TV ek­ra­nuo­se, ra­di­jo ete­ry­je ir bū­ti ci­tuo­ja­mi spau­do­je bei in­ter­ne­to pus­la­piuo­se. Ir vi­si, lyg su­si­ta­rę, tvir­ti­no, jog vyks­mas toks lė­tas to­dėl, kad pir­miau­sia ta­ria­ma­si dėl ver­ty­bių.

Ne­ga­li sa­ky­ti, jog jie me­la­vo. Kas gi di­džiau­sia ver­ty­bė po­li­ti­kui? Ne­bū­ki­me ci­niš­ki, ne, ne pi­ni­gai, pi­ni­gai at­ei­na vė­liau. Di­džiau­sia ver­ty­bė po­li­ti­kui – rin­kė­jų bal­sai.

O kaip jų kuo dau­giau gau­ti? Vi­sai pa­pras­ta: rei­kia vi­siems pri­ža­dė­ti vis­ko. Žmo­nės la­bai lin­kę ti­kė­ti tuo, ko trokš­ta.

Net juo­kin­ga bu­vo ste­bė­ti, kai įsi­su­ko „ver­ty­bi­nių“ ko­a­li­ci­jos for­ma­vi­mo pa­ža­dų ka­ru­se­lė. Vie­ni siū­lo „vai­ko pi­ni­gus“ di­din­ti iki 70 eu­rų kiek­vie­nam, ki­ti ne­si­smul­ki­na – 100 eu­rų, ką ten šim­tas, duo­kim 120 eu­rų. Net ne­ži­nau, ties ku­ria su­ma ap­si­sto­ta. Gal dar pa­ki­lo?

Bet įdo­miau­sia bu­vo žiū­rė­ti, kaip tie­sio­gi­nia­me TV ete­ry­je Lie­tu­vos len­kų rin­ki­mų ak­ci­jos-Krikš­čio­niš­kų šei­mų są­jun­gos (LLRA-KŠS) pir­mi­nin­kas Val­de­ma­ras To­ma­šev­skis pik­ti­no­si so­cial­dar­bie­čių (liau­diš­kai – „beb­rų“) ly­de­riu Ge­di­mi­nu Kir­ki­lu, at­seit pa­si­sa­vi­nu­siu jo idė­ją di­din­ti „vai­ko pi­ni­gus“. Su­prask, čia mū­sų ar­kliu­kas ir ant jo mes jo­si­me į rin­ki­mus!

Tie­sa, LLRA-KŠS tu­ri dar vie­ną ar­kliu­ką – ne­mo­ka­mi vais­tai sen­jo­rams. Vi­si no­rė­tų, ar ne?  Bet įdo­miau­sia, jog len­kai net ne­už­si­mi­nė no­rį pen­si­jon gar­bin­gai iš­leis­ti Sei­me per ge­rą de­šimt­me­tį už­gui­tą, jau nu­jo­di­nė­tą, Lie­tu­vos len­kų tau­ti­nei ma­žu­mai, sa­ko­ma, itin svar­bų, kui­ne­lį – pa­var­džių ir vie­to­var­džių ra­šy­mą lo­ty­niš­ko­mis (len­kiš­ko­mis) rai­dė­mis.

At­ro­dy­tų, tai tu­rė­jo bū­ti ker­ti­nis len­kų rei­ka­la­vi­mas, o šiuo at­ve­ju, kai lip­dant ko­a­li­ci­ją LVŽS lai­kai su­grie­bęs už ger­klės, ga­liau­siai – leng­vai iš­spręs­ta pro­ble­ma. Ir nė vie­no žo­de­lio apie tai!

Aki­vaiz­du, kad šis kui­nas V.To­ma­šev­skiui jo­di­nė­ti nau­din­gas tik Len­ki­jo­je ir Briu­se­ly­je, na, ir dar Vil­niaus kraš­te pa­si­verkš­len­ti prieš rin­ki­mus. O jo par­ti­jos rin­kė­jams tos rai­dės, ma­tyt, dzin.

Ko­a­li­ci­jos da­ry­to­jai, be jau mi­nė­tų, su­rin­ko vi­są puokš­tę, at­seit ide­o­lo­gi­nių, bet aki­vaiz­džiai prieš­rin­ki­mi­nių „ver­ty­bių“: mi­ni­ma­lios al­gos, pen­si­jų, al­gų kul­tū­ros dar­buo­to­jams (bei dar kaž­kam) di­di­ni­mas, ne­mo­ka­mas pra­di­nu­kų mai­ti­ni­mas, ne­mo­ka­mos ba­ka­lau­ro stu­di­jos, kaž­kas jau­ni­mui ir be­da­liams… Trum­piau kal­bant, Chruš­čio­vo ko­mu­nis­ti­niai pa­ža­dai – kars­te var­to­si.

Gink Die­ve, ne­si­šai­pau iš mū­sų iš­rink­tų­jų ge­rų no­rų. Tik ra­my­bės ne­duo­da daug­syk pa­si­tvir­ti­nu­si se­no­lių iš­min­tis, kad ge­rais no­rais ke­lias į pra­ga­rą grįs­tas. Pri­dė­čiau, per­dė­tai ge­rais no­rais.

Žmo­nės mie­lie­ji, se­kun­dei už­mir­šę sa­vo troš­ki­mus ir sva­jas apie tą „ge­ro­vės vals­ty­bę“ čia ir da­bar, aki­mir­kai įsi­jun­ki­me sme­ge­nų kak­ti­nę skil­tį ir pa­mąs­ty­ki­me, iš kur Vy­riau­sy­bė sem­sis pi­ni­gų vi­siems „ver­ty­bi­niams“ ko­a­li­ci­jos su­ma­ny­mams įvyk­dy­ti?

Vi­sos ofi­cia­lios ins­ti­tu­ci­jos ir rim­ti eko­no­mis­tai šne­ka apie at­ei­nan­čiais me­tais lau­kian­tį ša­lies ūkio au­gi­mo su­lė­tė­ji­mą. Nie­kas ne­ži­no, kaip mums at­si­lieps ne­prog­no­zuo­ja­mas „Bre­xi­tas“, ga­li­ma Vo­kie­ti­jos eko­no­mi­kos re­ce­si­ja ir Do­nal­do Trum­po eko­no­mi­niai ka­rai su Ki­ni­ja.

Be abe­jo­nės, tai nie­ko ge­ro ne­ža­da. Ne­ma­ny­ki­me, kad li­kus me­tams iki Sei­mo rin­ki­mų ir pa­ti Vy­riau­sy­bė im­tų­si di­din­ti mo­kes­čius ir taip pil­dy­ti biu­dže­tą.

Tie­sa, van­giai kal­ba­ma apie kaž­ko­kius mo­kes­čius au­to­mo­bi­liams, lyg ir ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to pla­tes­nį ap­mo­kes­ti­ni­mą, ką se­niai re­ko­men­duo­ja Tarp­tau­ti­nis va­liu­tos fon­das ir Briu­se­lis, bet tai bus grei­čiau kos­me­ti­nė žva­kė nu­mi­rė­liui nei rim­tas biu­dže­to pa­pil­dy­mas.

Pats mis­tiš­kiau­sias Vy­riau­sy­bės ža­da­mas bū­das pra­si­ma­ny­ti pi­ni­gė­lių – še­šė­li­nė eko­no­mi­ka. Vi­si ži­no, kad ji yra, ne vie­na Vy­riau­sy­bė, ir ši­ta taip pat, jau ža­dė­jo iš tos juo­do­sios sky­lės iš­trauk­ti mi­li­jar­di­nės ver­tės ma­te­ri­jos, bet juo­do­sios sky­lės jau to­kia pri­gim­tis, kad ji ma­te­ri­ją su­siur­bia, o ne ati­duo­da.

Tai­gi, ža­dė­ti tam­sia­me kam­ba­ry­je pa­gau­ti juo­dą ka­tę yra la­bai ri­zi­kin­ga. Net jei ir pa­vyk­tų ka­tę nu­tver­ti už uo­de­gos, to ne­pa­kak­tų vi­siems pa­ža­dams fi­nan­suo­ti.

Kaip ten be­bū­tų, ko­a­li­ci­nės Vy­riau­sy­bės pro­gra­mą ne­įvyk­do­mais pa­ža­dais pri­far­ši­ruo­ti ir Sei­me dau­gu­mos bal­sais juos įsta­ty­mais iš­kep­ti – ne­pra­lo­šia­mas žai­di­mas.

Jei Vy­riau­sy­bė pa­da­rys tik men­ką da­le­lę, prieš rin­ki­mus vi­sos ko­a­li­ci­jos na­rės vis tiek ga­lės sa­ky­ti, kad bū­tu­me pa­ža­dus įvyk­dę, tik lai­ko pri­trū­ko ir, ži­no­ma, opo­zi­ci­ja, ypač kon­ser­va­to­riai, su­truk­dė.

Jei­gu rin­ki­mus pra­pil­si, vi­si da­bar­ti­nės Vy­riau­sy­bės pa­ža­dai guls ant bū­si­mų val­dan­čių­jų pe­čių, ti­kė­ti­na ant da­bar­ti­nės opo­zi­ci­jos.

Ta­da jau pa­čiam leng­va bū­ti opo­zi­ci­jo­je ir leng­va lai­mė­ti ki­tus rin­ki­mus. Pri­si­min­ki­me, taip jau bu­vo 2008-ai­siais An­driui Ku­bi­liui Vy­riau­sy­bės vai­rą pe­rė­mus iš G.Kir­ki­lo. Tik ne­duok­die, dar ir to­kios pa­sau­li­nės eko­no­mi­kos kri­zės, kaip anuo­met, kad ir kas po ki­tų Sei­mo rin­ki­mų val­džios vai­rą su­kio­tų.

Tai­gi, vėl su vil­tin­gu žvilgs­niu žiū­ri­me į ry­to­jų, ti­kė­da­mie­si, kad su nau­jo­jo pre­zi­den­to pa­lai­mi­ni­mu at­nau­jin­ta ne­oko­a­li­ci­nė Vy­riau­sy­bė, kaip ge­ro­ji pa­sa­kų fė­ja, mos­te­lė­ju­si ste­buk­lų laz­de­le per me­tus, ko LVŽS ne­pa­da­rė per lig­šio­li­nius sa­vo val­dy­mo tre­jus, api­pils pi­ni­gais vi­sus so­cia­li­nius sluoks­nius.

Bė­da, de­ja, jog taip bū­na tik ste­buk­li­nė­se pa­sa­ko­se. Rin­kė­jų va­lia, ar ti­kė­ti ste­buk­lais, ar su tuo pa­ga­liau baig­ti. Tik de­rė­tų at­si­min­ti, jog ge­riau – siau­bin­ga pa­bai­ga, ne­gu – siau­bas be pa­bai­gos…

 

Al­gir­das Ja­ku­lis