LRT nuotr.

Sakoma, kad kvailius ir bažnyčioj muša. Prisipažinsiu, kad tokio reginio dar neteko matyti, nes tai tik vaizdingas posakis, taigi kvailiai gali drąsiai varstyti bažnyčių duris, kaip beje ir apsimesti esą politikais. Bet kiekvienas juokas turi dalį tiesos, gal todėl retą Seimo narį sutiksi mišiose, ypač jei jų netransliuoja per LRT. Visgi Vilniaus merui Remigijui Šimašiui rekomenduočiau kurį laiką, jei yra tikintis, melstis namie, nes niekaip kitaip, tik kvailyste galiu pavadinti Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai skirtos atminimo lentos nukabinimo veiksmą.

Kodėl reikėjo tai daryti paslapčia ir naktį (juk tamsa visuomet asocijuojasi su nusikaltimais ir nešvariais darbais), logiškai paaiškinti sunku. Kodėl, kilus pasipiktinimo bangai, garsesnių mero pasiaiškinimų teko laukti kelias dienas, irgi nelengva suprasti, gal tiesiog neturi protingų patarėjų. Jei tokių būtų buvę, naktimis keistokos personos diskiniu pjūklu nebūtų pjovusios lentos. O dabar merui teks ilgai plautis mundurą. Tikrai atsiras norinčių atidžiau pasižiūrėti, ar ant jo nėra daugiau dėmių, tiksliau pasverti nuveiktus ir nenuveiktus darbus.

Kadaise „dėjęs skersą“ (vartoju leksiką, kurią naudoja Vilniaus savivaldybė socialinėje reklamoje) ant katalikiškos mokyklos statybų sostinės Pilaitės rajone, jis aiškino, kad Arkivyskupija savo argumentais turi įtikinti ne merą ar Seimo narius, o bendruomenę, nes mokykla esą bus statoma jos vaikams. Pjaunant lentą bendruomenės įtikinti neprireikė, bent toks vaizdas susidaro pasižiūrėjus, kokiomis emocijomis gyvena socialinių tinklų burbulai. Beje, kur bent naujos mokyklos Pilaitėje pamatai? Jei atmintis nešlubuoja, meras žadėjo, kad statybos prasidės šiemet. Įvairiais dėliojimais ir savotiškai suvokiamu liberalumu bendruomenės teisėta viltis turėti naują mokyklą atidėta neribotam laikui. Pažadų ir architektų vizualizacijų yra, pamatų – ne. Nacionalinio stadiono vizualizacijų irgi prižiūrėjome į valias, o kur pats stadionas?

Kita nelinksma istorija munduro gal ir netepa, bet ir kutosais nepuošia. Tiek daug žadėjęs komunalinių atliekų sutvarkymo sistemos „modernizavimas“ sostinėje iki šiol atsirūgsta šiukšlių kalnais, kad ir buvusios Vilniaus Didžiosios sinagogos prieigose. Man iki šiol mįslė, kodėl iki galo neparengta reforma buvo pradėta paknopstomis artėjant vasarai, kai šiluma nemalonų neišvežamų konteinerių kvapą paverčia nepakeliamu. Galbūt jau tuomet meras norėjo parodyti, kad yra ryžtingas. Deja, kvailas ryžtingumas dažniausiai nieko gero neatneša, tą vizualiai įrodo iki šiol kiemuose ir gatvėse riogsančios neišvežtų šiukšlių krūvos. Kad ir kaip sukiotume, reikia pripažinti, kad dabartinis miesto meras yra ir prastas ūkininkas. Tokį trūkumą kompensuotų geras vadybininkas, bet šiukšlių istorija, vis prasčiau lopomos gatvės, nežinia į kur tiesiami šaligatviai, rodo, kad su vadyba irgi nelabai draugaujama.

Gyvenu Kalnėnų rajone, kuris kelerius metus turėjo kęsti geriamojo vandens tiekimo sutrikimus. Ne todėl, kad čia gyventų bepročiai, laistantys žolę lietui lyjant, o todėl, kad vandenvietė ir infrastruktūra buvo skaičiuota keliems šimtams namų – jų dabar pastatyta koks tūkstantis. Savivaldybėje kažkas, net žinodamas būsimas problemas, dėjo parašus ir leido plėtrą, nesirūpindamas gerinti infrastruktūros. Kodėl tas „kažkas“ tebedirba savivaldybėje, reikėtų klausti mero, bet taip jau čia įprasta – iš pradžių pjauni, paskui galvoji, kaip lyg ir iš niekur kilusią problemą spręsti.

Bandau ieškoti gerų darbų. Yra merą giriančių už tvarkomas Neries krantines. Išties gražu, bet visad buvau civilizacijos ir gamtos sugyvenimo šalininkas, todėl ne visada suprantu, kodėl dviračiui būtinai reikia asfalto. Turbūt reikia, nes nei riedutininkai, nei elektrinių paspirtukų mylėtojai žvyru neriedėtų, o štai Antakalnyje ir Žvėryne iškirstų medžių gaila. Kad ir kas ką sakytų, jų vietoje pasodintos olandiškos ir vokiškos liepos atsiduoda sukčiavimu. Vidutinė vienos kaina – 400 eurų. Ir vėl kyla klausimų, kodėl reikia sodinti ne vietinius augalus ir ar tokia kaina yra adekvati? Apskritai, miesto tankinimas, ypač centrinės dalies, yra diskutuotinas, tačiau, kol miestiečiai nepradeda piketų, diskusijos nelabai vyksta, nes savivaldybės vadovai apsikrėtė dalies parlamentarų ir biurokratų neklystamumo sindromu. Jie geriausiai žino, kur ką statyti, kokius medžius kirsti, kokius sodinti. Demokratija ir savivalda tolsta viena nuo kitos. O tada vietiniai lėlininkai ima tampyti savo kūrinius už virvelių: viena gražiausių Vilniaus bažnyčių, Šv. Misionierių, aplipdoma neskoningais daugiabučiais, o Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią ketinta užstatyti stiklo gremėzdu; Žvėryne medinukus tyliai keičia betono daugiabučiai, o Vilnelės krantus apgula Perkūnkiemio pusbroliai. Nenoromis kyla mintis, kad dabartinis sostinės meras – nekilnojamojo turto vystytojų projektas, o ne savivaldos galva. Miesto tarybos nariai aiškina, kad ir P.Cvirkos paminklą norima nukelti tik todėl, kad šioje vietoje pristatys daugiabučių. Nepristatys, jei miestiečiai suvoks, kad jie, o ne meras, yra miesto šeimininkai.

 

Ramūnas Terleckas