R. Terleckas

Per informacinį šurmulį ne visos naujienos pasiekia laiku, o šią savaitę žmogiškąjį smalsumą sužadino žinia, kad Kauno meras Visvaldas Matijošaitis į savo patarėjas priėmė Rūtą Meilutytę. Ji merui turėtų patarti sporto, sporto infrastruktūros vystymo ir sveikos gyvensenos klausimais.

Džiaugiuosi, kad Meilutytė, nusprendusi baigti sportinę karjerą, surado darbo Lietuvoje ir neabejoju, kad Matijošaitis jos asmenį labiau naudos viešųjų ryšių lauke, nei klausysis patarimų, kaip vystyti infrastruktūrą. Negalima nepastebėti Kauno mero gebėjimo pasirinkti tinkamą komandą savo tikslams pasiekti, tik kartais kyla egzistencinis klausimas, vardan ko?

Artimiausia kova – užimti dalį Kauno rajono. Argumentų suvilioti rajono gyventojus nėra daug, todėl bandys sužavėti patraukliu įvaizdžiu, nors kitoje rankoje jau spaudžia didėsiančių mokesčių už darželius bei mokyklas nepaklususiems botagą. Lažybų kontoros į savo krepšelį galėtų įtraukti pasirinkimą, ar Kauno miestas iki šios Seimo kadencijos pabaigos gaus leidimą prisijungti dalį rajono? Kad ir ką šnabždėtų logika, nestatyčiau nė už vieną opciją, nes spektaklių Seime tikrai nestinga. Nežinia dėl ko prieš metus susikibo du draugai Ramūnas Karbauskis ir Viktoras Pranckietis, bet jų tango nepaliauja šokdinęs visuomenės dėmesio, o televizijos nebespėja paskui parašus po Seimo pirmininko atšaukimo popieriais dedančiais ir vėl atsiimančiais Seimo nariais. Žmogiškoji atmintis nėra ilgaamžė, bet internete pasižiūrėjęs, kaip gražiai abu „politikai“ sutarė kadencijos pradžioje, vėl ieškau atsakymo į retorinį klausimą, kas galėjo balsuoti už tokį politinį darinį?

Balsavo ir dar ilgai balsuos už gelbėtojus, kurie stebuklingos lazdelės mostelėjimu žada išspręsti visas socialines problemas. Bet per ketverius metus stebuklo neįvyksta, todėl vėl ieškoma naujo mesijo, nes ir nuo Karbauskio povyzos dvelkia nuovargiu ir suvokimu, kad didelių darbų vizijos (jei tik tokių buvo) užstrigo nesvarbiose detalėse. Reitingai iki šiol rodo, kad žalieji valstiečiai tvirtai išlaiko antrojo pasirinkimo pozicijas, bet socialdemokratų patirtis, kai iš reitingų viršūnės rinkėjai akimirksniu juos nubloškė į pragarus, turėtų neraminti.

Į Seimą atkeliauja priešrinkiminis kitų metų valstybės biudžeto projektas, kuriam jau pritarė Vyriausybė. Dalis ekspertų sako, kad jis pernelyg optimistinis net neprasidėjus „pageidavimų koncertui“ Seime. Neabejoju, kad šis koncertas bus garsesnis, nei rodomas per LRT, ir prieš rinkimus politikai norės įtikti savo elektoratui.

Su biudžeto projektu, kaip jau įprasta, atkeliauja ir šūsnis mokestinių įstatymų pakeitimų. Šįkart juos rinko kas tik netingėjo: Seimas, Prezidentūra, Vyriausybė. Regis, kad ir patys siūlytojai sunkiai beatseka, kas kur pateko, įdomu, kas turėtų prisiimti atsakomybę, jei Seimas viskam pritartų, o vėliau paaiškėtų, jog tokiomis pataisomis tik skaldė dar visai apynauję geldą. Gėda, kad valstybės institucijos nesugeba laikytis duoto žodžio – bent metus nekeisti mokestinės aplinkos, o paskui tenka stebėtis, kad niekas nenori daugiau kaupti sotesnei pensijai, kad šešėlis staiga ima ilgėti.

Todėl siūlomi įstatymų pakeitimai nesulaukia didesnio visuomenės dėmesio: mažai tikima, jog jos balsas būtų išgirstas, juolab jis negali būti vieningas. Ekonomistai pabamba, kad nederėtų kaitalioti taisyklių nediskutavus apie pakeitimus, kad nėra protinga didinti mokesčius lėtėjant ekonomikai, bet ir jie supranta, kad politikai jau nusprendė ir patarimų neklausys. Visgi smalsu, kaip Seime bus diskutuojama dėl lengvatų žemdirbiams mažinimo. Turbūt ūkininkai yra labiausiai organizuotas visuomenės sluoksnis: jei jų menamas vadas nekovos už žemdirbių interesus, jie traktorius gali ir vėl kreipti į autostradas bei prakeiksmus siųsti ne tik Briuseliui.

Kol Seime šokį su kardais šoka Pranckietis ir jo oponentai, Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda surengė spaudos konferenciją šimtadienio valdžioje proga. Įdėmiai klausiausi Prezidento žodžių, vis vildamasis suprasti, kas yra ta gerovės valstybė ir kaip ten nueiti. Prisipažinsiu, kad aiškiau netapo, ypač, kai visos politinės partijos ir srovės pasigriebė šį šūkį ir visi, net gadindami orą, ėmė kalbėti, jog tai valstybės gerovės labui. Viliuosi, kad Prezidentas dar tik mokosi politikos vingrybių ir geba ne tik dalintis neaiškiomis vizijomis, bet ir gali nubraižyti kelio gaires su aiškiais laiko bei vietos riboženkliais. Man jau teko keliauti šviesiu keliu į komunizmą, todėl alergiškai reaguoju į siūlymus atimti iš vienų ir padalyti kitiems, ypač kai daugiausia atimti norima iš dirbančiųjų.

Nuo prezidentinių aukštumų nusileiskime žemiau – bent iki Vilniaus savivaldybės dangoraižio viršutinių aukštų. Čia jėgų netausodamas ir laiko neskaičiuodamas darbuojasi sostinės meras Remigijus Šimašius. Jo atostogų metu uolūs tarnai mero kabinetą suremontavo už kuklią 300 tūkst. eurų sumą. Nelabai yra ką komentuoti, tik prisimenu vieno nedidelio (bet nafta turtingo) Rusijos miesto mero Lietuvos žurnalistams papasakotą istoriją, kad jam teko teisėsaugai atiduoti vieną pavaldinių, nes kaip meras sakė: „vogti 15 procentų yra normalu, o 30 – įžūlu.“

Ramūnas Terleckas