Roberto Patronaičio nuotr.

Oi tie grybai grybukai įvairiausio dydžio, spalvų ir skonio. Šiemet jų tiek pridygo, kad rink nerinkęs, kaip jų yra, taip yra. Kiek kartų aplink vieną eglę vaikštau, tiek vis naują grybą randu. Prisirinkau tiek, kad trim žiemoms užteks ir man, ir anūkams, o džiovinti ir proanūkių sulauks. Dar nepamenu tokių metų, kad grybus ne peileliu pjauti reikėtų, o į mišką dalgį ir priekabą vežtis neprošal būtų.

Kaip matau interneto platybėse, ne man vienai tokia sėkmė ištiko, visas feisbukas mirga nuo baravykų, kuriuos šio tinklalapio draugai renka jau net ne šimtais, o tūkstančiais. Ar nebus čia teigiamas koronos poveikis, kai visi didžiausi gamtos teršėjai – žmonės, trumpam buvo uždaryti į savo narvus bei leido gamtai apsivalyti ir bent šiek tiek atsigauti. Rezultatas akivaizdus – gausybė uogų ir grybų. Be to, teko girdėti, kad uogos šiemet gardesnės, o ypač bruknės. Prisisūdysim, prisikonservuosim, užsišaldysim bei pridžiovinsim grybų bei uogų ir jokia korona ar karūna jau nebaisi.

Turime ir dar vieną sritį, kurioje taip pat stebimas pagausėjimas. Tai Seimo rinkimai, iki kurių liko nepilnas mėnuo. Plauksime visi į rinkimines apylinkes geros nuotaikos ir rinksime patį pačiausią, patį gražiausią, patį naudingiausią ir jau tikrai nenuodingiausią grybų karalių. Tfu, jau tie grybai ne tik mano sapnų neapleidžia jau kurį laiką, bet va ir rinkimus bando paveikti. Šiemet Širvintų–Molėtų apygardoje net vienuolika baravykų sudygo. Ot kas per monai, ir vėl tie grybai. Norėjau pasakyt, kad mūsų ir kaimyninio rajono grybautojai ir ne tik, atstovą, gelbėtoją bei užtarėją Seime rinksis net iš vienuolikos kandidatų. Per savo netrumpą amželį ir nepriklausomus rinkimus mano galvelė dar nepamena tokios gausybės ir įvairovės kandidatų mūsų apygardoje. Peržvelgiau sąrašą vieną kartą, antrą ir tokia mintis ėmė suktis mano besisukančioje galvelėje. Gal tas postas medum pateptas, o gal ne medum, gal kažkuo labiau hipnotizuojančiu ir malonumą sukeliančiu, kad toks nemenkas būrys jį nori pasimatuoti.

Stebina šiemet ne tik kandidatų gausybė, bet ir įvairovė. Kai kurie jau gerai pažįstami, ne kartą matyti, sutikti ar su kai kuriais net tekę pasilabinti, ranką paspaust ir nuomonės išklausyti. Yra ir tokių, apie kuriuos pirmą kartą tenka išgirsti. Keisčiausia, kad iki rinkimų liko vos kelios savaitės, o tie nežinomieji niekaip savęs net nesistengia parodyti, per šventes pasisakyti, į žmones išlįsti ir prisistatyti, apie žmoną, vaikus ar turtą papasakoti. Jausmas apima, kad kai kurie į sąrašus įsirašė tik dėl garbės, o kai kurie tam, kad ne patys laimėtų, o kitiems laimėti sutrukdytų. Juk jau seniai žinomas fokusas, kai kandidatų gausybė, o balsuojančių kaip Baltarusijoje ar Rusijoje pritraukti nepavyksta, tuomet balsai pasiskirsto po visus kandidatus ir kandidatėlius, o tam, kuris verčiausias būtų, jų mažiau lieka. Tada jau belieka tikėtis stebuklo, ar aplenks sėkmės paukštė kandidato namus, ar nutūps ant dešinio peties ir liks tupėti ketverius metelius iki kitų Seimo rikimų.

Tiesą jums, mielieji mano, pasakysiu, kad esu pasimetusi tarp tųjų kandidatų. Partijų pavadinimai vienas nuo kito ne ką tesiskiria. Socialdemokratų, darbo, socialdemokratų darbo, žali valstiečiai, žali, bet ne valstiečiai, krikščioniškų šeimų ir krikščioniškų demokratų, tautininkai, teisingieji, liberalai ir net savarankiškai be partijos einantys. Žada jie įvairiausių dalykų, net patį Verygą į teismą padavė. Skelbiasi, kad dirbs žmonėms, bet jei kovos su kaukėmis ar liks laiko apie žmones pagalvoti, abejoju. Kiti gi žada žodžio laikytis, bet jie turėjo laiko tai daryt šią ir praėjusią kadencijas, bet jiems, matyt, korona sutrukdė. Kuo daugiau pasirinkimo, tuo didesnis rūpestis, kad nėra ką rinkti. Tikiuosi, toje vienutėje po užuolaidėle ateis apšvietimas ir šausiu tiesiai į dešimtuką, ir išrinksiu aš patį pačiausią, kuris ir darbo vietų sukurs.

Juk kas dabar mūsų Širvintose vyksta. Širvintos gražinasi jau ištisus penkerius metus. Net sovietmečiu penkmečio planai žūtbūt būdavo įgyvendinami arba bent jau skelbiama, kad įgyvendinami. O mūsuose planams įgyvendinti ir dviejų penkmečių nepakaks. Darbo vietoms sukurti vienintelį planą teturėjo – deginti pašonėje visas Europos šiukšles. Oi, brangieji, tikiuosi šio plano įgyvendinimui šimtmečio neužteks. O darbo vietų žūtbūt reikia, kas gi tomis sukurtomis grožybėmis džiaugsis ir naudosis, jei visi Vilniun dirbti lekia, o grįžę ir nosies iš namų neturi kada iškišti, tuoj ir sutemę.

Taigi, brangieji, būkime išmintingi, rinkime iš to vienuoliktuko patį puikiausią, išmintingiausią, nenuodingiausią bei gražiausią, žodžiu – nesukirmijusį grybų pulkaunyką.

Jonė LIEPONĖ