Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Prieš ketvirtį amžiaus diduma tada tik besiformuojančio Lietuvos verslo savo veiklos aplinkai svarbius sprendimus priimančius politikus ragino vadovautis požiūriu, esą „Lietuvos verslas turi tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų“. Prekybai, darbo jėgai, technologijoms.

Galima sakyti, kad ši koncepcija daugiau ar mažiau buvo įgyvendinta. Iš pradžių lietuviai pilkomis schemomis grįstais keliais iš Sibiro platybių į Vakarus gabeno retuosius metalus, strategines žaliavas. Iš Vakarų per Lietuvą į Rytus plaukė buitinė ir kompiuterinė technika. Pasibaigus „laukinių prerijų“ laikams, Lietuvos ūkio eksporto srautai taip pat turėjo reikšmingą kryptį į Rusiją.

Lengviau, sunkiau, tačiau daug metų Rytuose, buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo itin svarbios, labai pelningos rinkos lietuviškoms prekėms, nekalbant apie tas, kurios per Lietuvą reeksportuotos. Ir nors dabar šių srautų augimo tempai stabtelėjo dėl geopolitinių priežasčių, kaip rodo oficiali Lietuvos statistika, Rusijos rinka lietuviškoms prekėms vis dar yra tarp svarbesnių.

Tačiau „tilto tarp Rytų ir Vakarų“ formulė Lietuvai gali atgimti nauja grimasa. Labiau ne galimybėmis, aukštais pelno rodikliais, bet kaip tik itin rizikingomis grimasomis.

JAV balandžio pradžioje paskelbus skausmingas sankcijas kelioms dešimtims įtakingų politikos ir verslo lyderių, taip pat svarbioms pramonės grupėms, krenta tų įmonių akcijų vertė, mąžta Rusijos milijardierių turtai, kosulys ima visą šalies ekonomiką, nacionalinė valiuta rublis taikosi į istorines kurso žemumas.

Dvi dabar oponuojančias sistemas jungiantį tiltą gali būti mėginama suręsti ant posovietinio mentaliteto ir patirties pagrindo. Posovietinis žmogus (taigi ir rusas, ir lietuvis), kaip joks kitas išeivis iš bet kurios kitos pasaulio visuomeninės sistemos, yra itin kūrybingas tipas, kuriam, manipuliavimas ribojimais, įstatymų apėjimas yra maždaug tas pat, kaip azartiškos žirgų lenktynės britų salose.

Todėl drįstu prognozuoti, kad Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse, kur gyvena panašiai kūrybiški žmonės, rasis iš Rusijos plintanti paklausa, jei taip galima pavadinti, verslo higieniniams piketams. Ilgus metus gudriausiems Rusijos ir NVS šalių pinigų plovėjams dėl to buvo itin patrauklūs Latvijos bankai. Tačiau sankcijomis užkardytoms didžiosioms Rusijos korporacijoms netrukus prireiks higieninius paketus atitinkančių kompanijų (nebūtinai didelių), registruotų Europos Sąjungoje, kad už jų rusiškosios galėtų pasislėpti sumažindamos sankcijų keliamą žalą.

Ar lietuviškas verslas praris šį masalą, kuris garantuos ne tik priklausomybę nuo toksiškų rusų, bet ir tokias pajamas, kokias tik gali užtikrinti higieniniai paketai sudėtingomis aplinkybėmis? Neabejoju, kad bandančių bus. Net tuo metu, kada Vakarų sankcijos Rusijos ūkio subjektams buvo ne tokios skaudžios, kai kurie Lietuvos verslininkai dvejojo ar mėgino pasinaudoti tam tikromis landomis.

Yra ir vienas sudėtingesnis klausimas šia tema. Jei Lietuvos jurisdikcijoje esantys verslo subjektai ims teikti tokias paslaugas sankcionuotoms Rusijos korporacijoms, kaip turėtume reaguoti? Pagal principą – „pinigai nekvepia“? Tačiau esame, regis, to geopolitinio bloko pusėje, kuris yra prieš Rusiją, t. y. pinigai čia turėtų turėti aiškią smarvę. O jei principas „pinigai nekvepia“ mums netinka, tai kas turėtų užkardyti tokiai veiklai kelią? Mūsų specialiosios tarnybos? O gal palikti, kad peles gaudančių kačių vaidmenį ir atsakomybę prisiimtų JAV Iždo ministerijos finansų žvalgybos institucijos?

Įtariu, kad antruoju atveju kaina bus daug aukštesnė. Turint galvoje, ne tik mūsų šalies ir čia registruoto verslo reputaciją.

R. Staselis

Ryto Staselio komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.