Feliksas Grunskis

Gana žiauriai svarstėme apie mūsų partijų reikalus. Ne visos partijos dar į šiemečius Seimo rinkimus eina. Teisingumo ministerija skelbia, jog mūsų valstybėje yra įregistruotos net 27 veikiančios partijos. Partijų turime tiek, nors vežimu vežk. Kur? Negi, kai toje dainoje: „Į Rygą, į Rygą į kaliošų ar cukierkų fabriką…“ Negerai šitaip. Išveši, kas liks. Teks valstybei karaliaus ieškoti. Tegul gyvuoja tos partijos. Vardan švento demokratijos reikalo.

Sakoma, jog puikus dalykas, kai valstybėje yra kelios partijos ir jos savo idėjomis rinkimuose varžosi dėl valdžios. Iš pirmo žvilgsnio – tikrai gerai. Politikai rinkėjų teismui pateikia savo programas. Imkite mus – ir skaitykite. Ir perskaitę – mumis patikėkite. Taip būna tik iš pirmo žvilgsnio. Jeigu pasižiūri į mūsų partijų reikalus antrą ar trečią kartą, viskas susijaukia. Demokratijos saulė apsiniaukia. Kodėl?

***

Šių metų spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose dalyvauja net 17 partijų! Vadinasi, kiekviena turi savo valstybės valdymo programą! Nėra žodžių! Gražu! Įdomu: keli rinkėjai iš tūkstančio balsuotojų perskaitys visas programas. Įvertins jas. Ir balsuos už širdžiai mieliausią. Galima lažintis, kad tokių bus nedaug. Dauguma balsuos tik perskaitę partijų pavadinimus. Ranka kils balsą atiduoti už pažįstamą arba gražesnį pavadinimą. Suprantama, žiūrėsime, koks karvedys kokią partiją į rinkimus veda. Gražus? Aukštas? Patyręs? Jau valdęs? Šį bei tą nuveikęs? Malkų priskaldęs? Gal už gerus darbus teistas? Gal keistų aplinkybių veikiamas prie valdžios neprileistas? Tikrai: partijų sąrašo vedlys – labai svarbus žmogus!

***

Todėl partijos vedliams skiria daug dėmesio, nes nuo vedlio įvaizdžio priklauso nemaža dalis sėkmės. Ir ką matome?! Dvi rimtos, vėtytos ir mėtytos, valdžios ragavusio partijos sąrašo vedlių savo partijoje nerado! Sąrašų priekyje kviestiniai nepartiniai vėliavnešiai. Vadinasi, rinkimų agitacijos metu jie, ne partijos nariai trimituos apie vedamos partijos idėjas. Sakytume: jeigu trimituoji, stok į partiją ir tada už ją guldyk galvą! Kitaip peršasi mintis: gal ta partija nėra vėliavnešiui labai arti širdies? Papūs kitokie vėjai, ir atsuks nugarą? Nei šis nei tas: partijų vadai patys nesiryžo vesti savo kariaunos, ją ves kviestiniai generolai. Nors: protingas sumanymas. Prapylus rinkimus, partijų vadų mundurai liks beveik švarūs.

***

Apskritai, priklausomybė vienai ar kitai partijai juk nėra šventa karvė. Turime dešimtis pavyzdžių, kaip solidūs politikai lakstė ir tebelaksto iš vienos partijos į kitą. Manote: jų pažiūros pasikeitė?! Toli gražu! Bėgioja dėl įvairių priežasčių. Gal žadėto posto negavo. Gal ne tą ministeriją ar departamentą po rinkimų pasiūlė. Buvo, kad su tais, kuriais ėjo, rinkimų nelaimėjo. Vadinasi, ne su tais susidėjo. Jeigu laimėtojai pakvies, eis nemirksėdamas: gal pas juos kas nors nubyrės. Tikrai žinome veikėjų, kurie per kelias partijas perėjo. Gal geresnės partinės programos ieškojo? Nebūkime naivūs! Daugeliu atvejų kyšo tik asmeninės naudos rūpesčiai. Taip ir nuvainikuojamos partijos ir jų rinkiminės programos. O ką padarysi?! Plakatai, lankstinukai dejuoti nemoka. Plakatai kantriai kabo ant tvorų. Lankstinukai tyliai tūno sugrūsti pašto dėžutėse…

***

Yra partijų viršūnėlės, yra ir partijų apačios. Viršūnėlės, kaip joms ir priklauso, beveik visos didmiesčiuose. Apačios išsibarsčiusios po šalies rajonus. Žemai – ne kažin kiek tos valdžios. Tik vietinė. Partijų skyriams paprastai lieka vos ne viena galimybė – pasivaržyti rinkimuose į savivaldybių tarybas. Savotiški žaidimai demokratija. Apie tai gali būti net atskira kalba.

 

Feliksas GRUNSKIS