Rugiapjūtės talka Jono Vičausko tėvo Petro Vičausko ūkyje 1916 metais. Savanorio J. Vičausko giminaičių albumo nuotr.

Dar iš vaikystės metų savyje nešiojuosi populiarų kaimiečių posakį: „Kaip žemę pardavęs…“ Iš pradžių gerai nesupratau, ką jis reiškia. Pasirodo, labai plati šio posakio sąvoka. Jis neigiamą, liūdną reikšmę turėjo tarpukario Lietuvoje, kaimiečiui ne savo valia pardavus žemę, jos netekus iš varžytynių, o pokariu – žemę sovietų valdžiai nacionalizavus.

Puikiai žinome, kaip nuo seno į sodiečio (ir ne tik) sąmonę giliai įsišaknijusi, žodžiais nenusakoma meilė žemei. Jos netektis ne vieną mano darbštų brolį sodietį sovietinės okupacijos metais nugramzdino į gilią neviltį, kai kuriuos – net į alkoholizmo liūną. Be galo ilgai užsitęsusi okupacija, atrodo, daugeliui sodiečių buvo atėmusi viltį dirbti nuosavą žemę. Tačiau dvidešimtasis amžius buvo kupinas įvairių stebuklų. Tereikėjo labiau subraškėti sovietų imperijai, pasikeisti tarptautinei politikai – Lietuva atsibudo ir atsikėlė. Suskambo visam pasauliui mūsų nepriklausomybės varpai.

1900-aisiais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę vienas pirmųjų valstybės siekių – nusavintą žemę grąžinti buvusiems savininkams arba jų palikuonims. Kilo neregėta euforija. Panašiai kaip 1988 m. susikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui. Daugelis tuo metu gyvų žemės savininkų netvėrė iš džiaugsmo: „Pagaliau bus atkurtas teisingumas!“ Deja, didelė euforija truko neilgai. Jau iš pat pradžių žemės reforma buvo nugramzdinta į vienas kitam paskubomis sukurptus prieštaringus įstatymus: vadinamųjų 3 hektarų, vėliau žemės kilnojimo ir t. t. Žemės reforma įklimpo iki ausų…

Apsukrių veikėjų pastangomis ji tapo nemenku pasipelnymo šaltiniu. Ne vienas įvairaus rango viršininkėlis tėvų ar senelių turėtą žemę iš atokių rajonų kampelių atsikėlė net prie Vilniaus. Jau žemės reformos pradžioje atkeltos žemės hektaras prie sostinės kainavo keliolika ir daugiau kartų nei provincijoje. Buvo apgauta valstybė, teisėti žemės savininkai, kurie negalėjo pretenduoti į kažkokio naujo pono atkeltą žemę. Jau su 2–3 ha bei žemės kilnojimo įstatymais buvo pasėta neteisybė. O kas vėliau darėsi dėl žemės grąžinimo… Kas konkrečiai susidūrė su žemėtvarkininkais – ir dabar negali pamiršti patirtų baisių nuoskaudų, žmogaus pažeminimo atvejų.

Savo akimis mačiau nelaimingų, apgautų žmonių ašaras, nes, dirbdamas žurnalisto darbą, kone visą laiką rašiau apie naujo kaimo gyvenimą – liūdną, sujauktą, vėliau – baisiai nususintą… Dėl nesugrąžintos žemės teisėtiems savininkams teko tirti šimtus skundų. Labai daug iš Trakų ir Vilniaus rajonų, kuriuose žemė buvo netoli sostinės, ribojosi su ežerais, kitomis vaizdingomis apylinkėmis. Daug tokių skundų sulaukdavo tuomet populiariausias kaimui skirtas leidinys „Valstiečių laikraštis“. Būdavo dienų, kai net pristigdavo redakcijos pajėgų nuvykti į kiekvieno skundo objektą.

Redakcijos lėšomis buvome pasamdę teisininką, kuris konsultavo nuskriaustus kaimiečius. Kad žemės reforma Lietuvoje ir buvo toli pažengusi, žmonių skundai į redakciją vis plaukė iš įvairių Lietuvos kampelių. Atrodė, kad ir galo šiam procesui nebus. Kas labiausiai tiriant skundus dėl žemės grąžinimo krito į akis? Buvo daug savanaudiškų, nebaudžiamų žemėtvarkininkų. Šioji Lietuvos nepriklausomybės pradžioje susiformavusi suinteresuotų žmonių kasta nepaisė žmonių ašarų, su jais elgėsi kone ciniškai. Ne vienas žemėtvarkininkas teisėto žemės savininko žemę, neabejoju, kad už kyšį, atidavė kitiems, nieko bendra anksčiau su šia nuosavybe turėjusiems žmonėms.

Posakis „kaip žemę pardavęs…“ vienu metu buvo įgijęs net tragišką prasmę. Spaudoje viešinome žemėtvarkininkų machinacijas. Tačiau tik vienu kitu atveju pavykdavo padėti žmonėms. Privilegijuotoji žemėtvarkininkų kasta turėjo tvirtą valdžios užnugarį. Ne kitaip, nes savarankiškai jie būtų bijoję atimti žemę iš teisėtų savininkų ir ją išdalyti pašaliniams žmonėms. Dėl sujauktos žemės reformos, nevalstybinės kaimo politikos, regis, pirmiausia reikėtų kaltinti buvusius žemės ūkio ministrus. Daugelį jų neblogai pažinojau, nes rašydamas kaimo temomis, nori ar nenori, turėjau su jais bendrauti. Teko iš arčiau stebėti jų veiksmus, perprasti vieno, kito charakterio ypatybes. Nuo nepriklausomybės pradžios jų buvo tiek daug, kad jų portretai šiandien jau sunkiai telpa ant antrojo ministerijos aukšto sienos… Atrodo, kad vieną dieną net siena gali neatlaikyti…

Dailiai sienoje sukabinti portretai byloja, kiek daug buvo gražių savo išvaizda žemės ūkio ministrų. Tačiau jeigu ne ši ministerijoje esanti portretų siena, kai kuriuos ministrus dabar vargu ar ir prisimintume, nes kaimo labui jie labai mažai arba nieko gero nepadarė. Dažnas jų savo kadencijos metu savaip gražbyliavo, pirmiausia, kaip būdavo įprasta, į šuns dienas išdėdavo pirmtako veiksmus, kaimiečiams žadėdavo kalnus nuversti. Kone kiekvienas buvęs žemės ūkio ministras, kad ir kur nuvykdavo, kaip koks didžiausias Romos imperijos oratorius rėždavo ugningą kalbą. Ir toms kalboms nei galo, nei krašto nebūdavo. Atrodė, kad kaimas vėl suklestės, tačiau jis vis labiau nyko. Ministrai dažnai keisdavosi. Tradiciškai tokį šnekorių pakeisdavo kitas, dar didesnis auksaburnis. Vieną dieną kaimas galutinai pavargo nuo iškreiptos žemės reformos, tuščių kalbų – jis ėmė tuštėti, apmirti. Kaimietis vaikščiojo vis labiau nuliūdęs – kaip žemę pardavęs.

Jau iš pat pradžių buvo pasėta daug neteisybės – riebiausius žemės kąsnius atsikando buvę kolūkio ir sovietų ūkių nomenklatūros veikėjai. Jie daug kur išgrobstė visų kaimiečių per daugelį metų sukauptą turtą, nes valstybė nesiėmė jo inventorizuoti, viską iki šapelio surašyti, o kolektyviniams ūkiams paskyrė vadovauti… laikinuosius vadovus. Buvo žengtas sveikam protui nesuvokiamas žingsnis. Savaime suprantama, toks vadovas nebuvo suinteresuotas saugoti turtą, nes žinojo, kad rytoj jo tame poste nebus. Na ir prasidėjo grobstymai. Paprastai kaimo moterėlei ar nuo viso gyvenimo sunkių darbų kuprotam vyrui kai kuriose vietovėse teko tik didelio plūgo ar sėjamosios dalis. Vargšams įrodinėjo, kad tik tiek jie pajaust teturį. Žodžiu, jie per trisdešimt, keturiasdešimt metų tarsi ir tinginiavo. Gerai dirbo tik kolūkių ar sovietų ūkių nomenklatūros atstovai. Tad neatsitiktinai didžiausias turtas pakliuvo laikiniesiems kolūkių ir sovietų ūkio vadovams, jų giminaičiams, geriems draugams, meilužėms…

Ne kartą mąsčiau, kodėl buvo įteisintas laikinųjų vadovų statusas. Manau, sąmoningai. Juk jau tuomet Seime toli gražu ne kaip pelės po šluota tūnojo buvę aukšto rango sovietinio Lietuvos žemės ūkio atstovai. Jie tikriausiai ir inicijavo ne vieną absurdišką kaimui įstatymą, nes turėjo nešvarių tikslų.

Ne kartą apie tai teko prisiminti, kalbėtis su pirmosios nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės nariu, buvusiu žemės ūkio ministru dr. Vytautu Knašiu. Uždavinėjau vis tą patį kankinamą klausimą: kas ir kodėl sugalvojo laikinuosius kolūkių ir sovietinių ūkių vadovus, kodėl buvo priimtas šleivas, o vėliau kone kas pusmetį keičiamas absurdiškomis nuostatomis žemės grąžinimo įstatymas?

Buvęs ministras, vienas pirmųjų naujo Lietuvos kaimo gyvenimo architektų, V. Knašys kaltę vertė kitiems. Neva buvusi tokia valstybės politika. Kokia konkrečiai – tiesaus atsakymo neišgirdau. Beje, atsakomybės už pasėtą neteisybę kaime neprisiėmė ir kiti, vėliau žemės ūkio ministro poste buvę įvairių partijų atstovai – Rimvydas Survila, Rimantas Karazija, Vytautas Einoris, Jeronimas Kraujelis, dr. Edvardas Makelis, Kęstutis Kristinaitis, net profesoriai Kazimira Prunskienė ir Vigilijus Jukna, Kazys Starkevičius, Virginija Baltraitienė, o nuo 2016-ųjų prie vienos turtingiausių europiniais pinigais apdovanotų ministerijų vairo stojęs buvęs ilgametis Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas. Visi jie ilgiau ar trumpiau dirigavo ir dabar diriguoja vadinamąją kaimo politiką. Dirigavimo rezultatai – daugiau nei skausmingi: ištuštėjęs kaimas, galima, sakyti, sunaikinti mažieji ir vidutiniai ūkiai, sukurtos galingos latifundijos. Didžiausi ministrų pasiekimai – nuo nepriklausomybės metų pradžios keliolika kartų išplėstas Žemės ūkio ministerijos valdininkų aparatas…

Jokiu būdu nieko nekaltinu. Tik faktus dėlioju, sau, su jumis, mano broliai kaimiečiai, diskutuoju. Man koks didelis viršininkas ar jo atstovas oponuos – tokia buvusi ir yra valstybės, o vėliau – Europos Sąjungos peršama kaimo politika. Iš dalies – taip. Tačiau dėl skaudžių žemės reformos vingių, kolūkių ir sovietinių ūkių turto neišsaugojimo atsakinga mūsų valdžia. Tada dar Briuselio nebuvo. O ir vėliau, esant Briuseliui, galėjome ir racionaliau, ir teisingiau paskirstyti Europos Sąjungos teikiamą didžiulę paramą Lietuvos žemės ūkiui. Tačiau ji sąmoningai buvo nukreipta tik į stambiuosius ūkius. O be paramos nyko smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Kaimo žmonės, neturėdami pragyvenimo šaltinio, būriais patraukė į miestus, daug jų – į Europos valstybes. Ir vargu ar net keli šimtai jų sugrįš į savo tėviškę, nes dėl tokios kaimo politikos jie tapo nereikalingi savo gimtinėje.

Ypač tokią viltį jie prarado 2014 m., Seime priėmus žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą. Neva norėta pažaboti užsieniečių galimybes pirkti Lietuvos žemelę. Tačiau Žemės ūkio ministerijoje ir Seimo Kaimo reikalų komitete buvo be vargo prastumtas, praktiškai ignoravęs konstitucinę teisę paprastiems žmonėms įsigyti ūkininkauti žemės. Nuo 2014-ųjų pagal naujojo įstatymo vingrybes žemės ūkio paskirties žemę tegalėjo realiai pirkti stambieji ūkininkai, t. y. latifundininkai arba naujieji Lietuvos dvarininkai.

Europos Komisijai pagrasinus, kad tik dėl latifundininkams priimto palankaus įstatymo prieš Lietuvą imsis sankcijų, nuo 2018 m. pradžios įsigaliojo nauja minėto įstatymo redakcija, tačiau ji esmės nepakeitė. Įstatyme palikta vėl pirmumo teisė. Kas ir dabar nevaržomai žemę pirks? Vėl stambieji ūkininkai, nes Lietuvoje jau sunku aptikti vieno ar kito savininko žemės ūkio paskirties žemės, kuri nesiribotų su kurio nors latifundininko dirbama arba nuomojama žeme. Naujas įstatymas tik palengvino pardavimo sąlygas. O pirkti – ir toliau suvaržytos.

Tad labai amoraliai atrodo kai kurių politikų kalbos, kai jie ragina emigravusius kaimiečius sugrįžti ūkininkauti į tėviškę. Ką jie čia veiks, jeigu realiai negalės įsigyti žemės? Kaip be žemės įsitvirtinti kaime? Kai, beje, ir didžioji Europos Sąjungos parama kaimui jau baigiasi… Po 2020-ųjų bus remiamos tik kai kurios išskirtinės programos. Jeigu per stebuklą koks emigrantas Lietuvoje ir įsigytų žemės, turėtų atsivežęs užsienyje užsidirbtų pinigų, vargu ar toks naujakurys ilgai išvertų be reikiamo valstybės dėmesio.

Pagal galimybes toks naujakurys kurtų tik smulkųjį ar vidutinį ūkį – jie daugelyje Europos Sąjungos šalių yra žemės ūkio pagrindas. Tačiau ne Lietuvoje. Pas mus jau sukurti dvarai. Nieko bloga būtų, jeigu šalia jų gyvuotų smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Būtų konkurencija. Deja… Ne ko kito, o Žemės ūkio ministerijos pastangomis mažam ūkininkui vis mažiau lieka vietos kaime. Jame keisti daugelį metų sąmoningai kurtą nenormalią situaciją – jau pernelyg vėlu. Mažiausiai dešimt metų pavėluota, nes mūsų kaimas senokai išvaikytas, parduotas, paniekintas, o vakarykščiai kaimiečiai, sulindę į miestus, savo brolius ir seses kartais net runkeliais nesivaržo pavadinti…

Kelintąsyk mąsčiau, kodėl taip atsitiko Lietuvoje. Nejau negalėjo būti kitaip – civilizuotai? Juk nepriklausomybės pradžioje mačiau tūkstančius laimingų, norinčių dirbti savo žemę žmonių. Neabejojama, jeigu būtų pakankamai lėšų skirta smulkiajam ir vidutiniam ūkiui plėtoti, kaip buvo daroma tarpukario Lietuvoje, šiuo metu nebūtų tragiškos padėties kaime. Kaip geriau tvarkytis kaime – toli pavyzdžių ieškoti nereikėjo.

Pasimokyti derėjo iš tarpukario Lietuvos buvusio žemės ūkio ministro, prelato Mykolo Krupavičiaus. Jo inicijuota ir parengta, 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma galėjo būti geras pavyzdys atkurtos Lietuvos žemės ūkio ministrams. Kaip žinome, M. Krupavičiaus žemės reformos tikslas buvo stiprinti Lietuvos valstybę, stabdyti kaimo varguomenės migraciją į užjūrio šalis, nusavinti ir suteikti valstiečiams valstybinę ir didelių dvarų žemę, baigti kaimus skirstyti vienkiemiais. Tarpukaryje nemokamai žemės (8,74–21,85 ha) gavo savanoriai. Taip pat – net 38 700 bežemių ir 26 300 mažažemių. Tačiau valstiečiai, kitaip nei savanoriai, už jiems suteiktą žemę turėjo išsimokėti per 36 metus.

Beje, manau, būtina priminti, kad tarpukario Lietuvos žemės reformos metu išparceliuoti 1443 dvarai, išskirstyta 7000 kaimų, sukurta 159 118 vienkiemių. Dvarininkams buvo paliekama geriausia nenusavinama 80 ha (1929 m. padidinta iki 150 ha) ploto žemė. Už nusavintas žemes buvo atlyginama iš valstybės iždo. Ano meto laikraščiuose rašoma, kad iki 1939 m. dvarų savininkams už nusavintą žemę išmokėta 14 mln. litų kompensacijos. Tų metų laikraščiuose „Ūkininko patarėjas“, „Lietuvos aidas“ ir kituose populiariuose leidiniuose teigiama, kad anuometis ūkininko ūkis buvo tipiškas šeimos ūkis, mažinantis natūrinę ūkinę veiklą, didinantis prekinę gamybą.

Žemės reforma palietė 64,8 tūkst. žemdirbių šeimų, arba vieną ketvirtadalį visų ūkių. Rašoma, kad dominavo 8–11 ha ūkiai. Nors tame pačiame laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ ir buvo nemažai skelbimų apie varžytynėse parduodamus bankrutavusius ūkius, tarpukario Lietuvos žemės reformos rezultatai vertinami teigiamai. Tada net trys naujakuriai iš keturių gerai susitvarkė ir patenkinamai įsikūrė. Rinkos sąlygomis – gana apčiuopiamas rezultatas. Jeigu ne 1931 m. kilusi pasaulinė ekonomikos krizė, kuri Lietuvos kaimą labiausiai paveikė 1934 m., nes krito gyvulių, žemės produkcijos supirkimo kainos, tarpukario kaimo padėtis būtų buvusi dar geresnė. Tuo metu kaime tiesiog virė gyvenimas, sodiečių entuziazmas liejosi per kraštus.


Savanoriai kasa apkasus. Pirmas iš dešinės – Jonas Vičauskas, 1919 m. Savanorio J. Vičausko giminaičių albumo nuotr.

Bene labiausiai gauta žeme džiaugėsi Lietuvos savanoriai. Jų buvo apie 12 tūkst., suvažiavusių į Lietuvos kariuomenę iš kaimų ir miestelių. Andai Žemaitijos ūkininkų Petro ir Kazimieros Vičauskų šeima į Kaišiadoris išleido jauniausiąjį sūnų Joną. Šeima gyveno Telšių apskrityje, Varnių seniūnijoje, Godelių kaime. Turėjo 6 vaikus: 2 sūnus ir 4 dukteris. Jonukas pradžioje mokėsi Varniuose, kuriuose dar 1469 m. buvo įkurta mokslinyčėlė. 1919 m.  Tėvynės žemę mylinčiam žemaičiui teko dalyvauti fronte kovose su bolševikais ir lenkais.


Be Vyčio Kryžiaus su kardais, Jonas Vičauskas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio proga buvo apdovanotas ir medaliu. Savanorio J. Vičausko giminaičių albumo nuotr.

Už narsumą J. Vičauskas buvo apdovanotas Vyčio Kryžium su kardais, o 1928 m. – nepriklausomybės dešimtmečio proga – savanoriui įteiktas Lietuvos nepriklausomybės medalis. J. Vičauskas Telšių apskrityje iš Degaičių dvaro gavo 12,37 ha žemės, kurią dirbo iki pirmosios sovietų okupacijos. Atėmus žemę, Jonas plušo tuomečiame Mičiurino kolūkyje sąskaitininku. Vėliau vežiojo pieną. Šeimos nesukūrė. Gyveno su motina ir dviem seserimis. Joms mirus, valdžiai numelioravus sodybos žemę, nugriovus pastatus Godelių kaime, gyveno pas brolio Petro sūnų Antaną Algimantą Vičauską Varniuose. 1972 m. mirė, sulaukęs 76 m. Palaidotas Varnių kapinėse. Savanoris giminaičiams ne kartą buvo prasitaręs tikįs, kad anksčiau ar vėliau Lietuva bus laisva, atgaus savo ir kovos draugų gintą žemę nuo priešo. 

Tai tik vieno savanorio likimas, meilės savo žemei paliudijimas. Jį prisiminiau vartydamas nuo laiko pageltusius užrašus. Miela buvo juos iš naujo skaityti, žvelgti į beveik šimtmečio senumo nuotraukas. Kartu su savanorio iš Žemaitijos gyvenimo istorija analizavau, kiek daug gero Lietuvos kaimui davė tarpukario žemės reforma. Atrodo, tuomet žemė nebuvo grobstoma, be galo vilkinamas jos grąžinimas, tyčiojamasi iš žmonių.

Žinoma, ir anuo metu tarpukario Lietuvos žemės reforma sulaukė įvairių vertinimų. Ypač ją kritikavo 1926 m. į valstybės vadovo postą sugrąžintas Antanas Smetona. Prelatas M. Krupavičius savo atsiminimų knygoje „Mano atsiminimai“, išleistoje 1962 m. JAV, teigia: „Smetonai pasirodžiau kaip šimtaprocentinis bolševikas“…


Savanoris Jonas Vičauskas, 1923 m. Savanorio J. Vičausko giminaičių albumo nuotr.

M. Krupavičių kritikavo net kai kurie jo luomo atstovai – dvasiškiai. Gal ir pagrįsti buvę M. Krupavičiaus oponentų argumentai: iš vienų žemė atimta, kitiems duota, žemės reforma įvykdyta tarsi socialistiniu būdu. Tačiau tada tikriausiai kitų būdų pakeisti tragišką padėtį kaime lyg ir nebuvę. Vėliau ir A. Smetona atlaidžiau žiūrėjo į įvykdytą žemės reformą, nes ji šimtams tūkstančių tuometės Lietuvos kaimo žmonių gerokai palengvino gyvenimą. O tada kaime, 1939 m. oficialiais duomenimis, gyveno beveik 80 proc. visų Lietuvos gyventojų. Šiuo metu – mažiau nei trečdalis.

Statistikos departamento duomenimis, per 27 metus nuo nepriklausomybės atkūrimo (dar 1992 m. Lietuvoje gyveno 3 mln. 700 tūkst. žmonių) gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo net 883 tūkst., arba 24 proc. Sunku pasakyti, kiek tiksliai kaime. Manoma, kad apie pusę milijono. Skaudžiausios nukraujavimo pasekmės regimos kaime. Jį paliko tūkstančiai darbščių, gabių žmonių. Daug – jauno amžiaus. Todėl ištuštėjo ir vėliau buvo uždarytos vos ne kas antroje stambesnėje vietovėje mokyklos, kultūros židiniai. Ir, atrodo, iki šiol mūsų valdžia nesupranta (ar nenori suprasti), kokia tragiška lemtis ištiko mūsų kaimą.

Vakaro tyloje piešiu tipišką šiandienos kaimo paveikslą: likę senų fermų griuvėsiai, tuščios, apleistos sodybos, tai vienur, tai kitur šmirinėjantys girtuokliai… Akį bado apžėlę, nešienaujami, nevalomi atskiri žemės plotai. Na, ačiū Dievui, bet ne valdžiai, dar yra gražiai besitvarkančių sodiečių – jie teikia kaimo gyvybės viltį. Tačiau jų – mažai. Vis labiau senėjantis kaimas gali atimti ir paskutinę viltį. Dažnai kalbuosi su kaimiečiais – savo broliais ir seserimis. Jie dažnai viską, kas juos supa, nužvelgia liūdnu žvilgsniu. Tarsi žemę būtų pardavę…


Vasario 16-oji Darželių kaime (Varėnos r.), 2009 m. Česlovo Skaržinsko nuotr.

Česlovas Skaržinskas