Scanpix nuotr.

Miestuose ir miesteliuose įžiebę kalėdines eglutes, o namuose vakarojant uždegę pirmąją advento žvakę, pradėjome gyventi didžiosios žiemos šventės laukimo nuotaika. Netrukus vaikučius pradės lankyti Kalėdų senelis, atsakydamas į jų mielus laiškelius. Papasakos, kaip skubėjo į šventinį renginį, pasikinkęs į roges devyniaragį elnią, skriedamas virš sniego pritvinkusių debesų. Vasarą Senelis praleidęs tolimoje šalčio šalyje Laplandijoje, o dabar apsistojęs Lietuvos šiaurėje, namelyje prie Rokiškio dvaro. Mažiukus Senelis aplanko naktį miegančius, įsmukęs židinio kaminu vidun, – sudeda dovanėles po eglute ar į pakabintas prie lovelių kojinaites. 

O suaugusieji ar tiki Kalėdų seneliu, ar laukia jo dovanų? Tiems, kas abejoja Kalėdų stebuklais, turiu tam tikrų naujienų iš mokslo pasaulio. Mat šiemet sėkmingai darbavosi archeologai Turkijos pietvakarinės dalies Antalijos regiono Demre miestelyje, tyrinėdami Bizantijos laikų vienuolyno ir Nikolo bažnyčios liekanas. Visai neseniai paskelbta žinia, kad jiems pavyko surasti legendinio vyskupo Mikalojaus Miriečio palaidojimo kriptą. III–IV amžių sandūroje čia gyvenęs vyskupas yra Bažnyčios paskelbtas šventuoju. Jis garsėjo labdaros darbais, kuriuos stengdavosi atlikti taip, kad niekas nesužinotų geradario vardo. Vyskupo dovanos būdavusios labai tikslingos: puikiai pažindamas savo ganomuosius, atnešdavo jiems tai, ko labiausiai tuokart reikėdavę.

Vieną vargingos našlės gausią šeimą Mikalojus sušelpė, slapčiomis įmetęs aukso gabalėlį į vaiko kojinaitę, padžiautą prie ugniakuro. Šį pasaulį gerasis ganytojas paliko 348-ųjų metų gruodžio 6 d.; prie jo kapo paguodos trokštantys ar vargingi žmonės vis išmelsdavo malonių. Kai į Bizantijos žemes įsiveržė musulmonai ir sukūrė čia Osmanų imperiją, šventojo palaikus 1087 m. bandyta slapta išgabenti į Italiją, Bario uostamiestį. Ten buvo pastatyta šv. Mikalojaus bazilika. Joje, beje, yra palaidota mūsų valdovė Bona Sfora, Žygimanto Senojo žmona, nes Baris – jos gimtinė. Kaip žinia, mūsų kraštui kunigaikštienė yra nusipelniusi jos inicijuota prieš 460 metų Valakų reforma. Ir dirbamos žemės matas „valakas“ yra iš tos reformos laikų. Žodis – iš lenkų kalbos, reiškiantis „itališkąjį“.

Bet grįžkime į Demrę. Šv. Mikalojaus kripta su jo palaikais, kaip dabar po naujausių tyrimų tikina archeologai, yra nepaliesta, ji – giliai po Nikolo bažnyčia tame miestelyje.

Šventasis gerbiamas visame krikščioniškame pasaulyje: ortodoksų bažnyčioje jis vadinamas Stebukladariu, Nikolajaus vardu (iš lotyniškojo Nikolaus) buvo krikštyti Rusijos imperatoriai. Jo kultas pripažįstamas ir anglikonų bažnyčioje. Katalikiškuose kraštuose iš šventojo legendos radosi paprotys persirengus raudonais aukšto rango dvasiškio rūbais, pasiėmus ganytojiškąją lazdą, prieš šventąsias Kalėdas aplankyti pačias vargingiausias šeimas, nunešti jų vaikams skanesnio maisto, drabužėlių. Tegu šventė būna džiaugsminga ir likimo nuskriaustiems. Tokį gražų  paprotį mielai perėmė ir protestantiškieji kraštai.

Bažnytinėse kalėdinėse misterijose, rengiamose viduramžiais, šv. Mikalojaus personažas įgavo linksmumo ir net žaismingumo. Jį lydėdavo riteris Ruprechtas, piktas barzdočius, rūsčios išvaizdos, apsirengęs odiniais drabužiais. To riterio priedermė – pabarti padaužas ir išdykėlius, nubausti neklusnius vaikus, sugėdyti nemokančius poterių. Ilgainiui abu personažai sutapo. Iš riterio gerasis senelis paveldėjo plačiausią odinį diržą ir plevėsuojančią barzdą. Olandijos vaikai jį pavadino malonybiškai Santa Klaasu, tai toks trumpinys iš Nikolaus. Jie laukdavo šventojo atkeliaujant Šv. Kalėdų vidurnaktį baltu žirgu iš pietų šalies. O toji šalis – tai Ispanija, kurios protektoratu kitados buvo Niderlandai. Į savo kurpaites, sustatytas ties lova, vaikai žirgui įdėdavo morkų, šieno, bet… sumigdavo belaukdami.

O jau toliau Kalėdų senelio įvaizdį kūrė rašytojai ir dailininkai. Anglišką Santa Klauso vardą pasaulyje išgarsino linksmų plaučių amerikietis, diplomatas ir rašytojas Washingtonas Irvingas. Dirbdamas ir gyvendamas Europoje, jis domėjosi įvairių tautų papročiais bei tradicijomis. 1809 metais W. Irvingas išleido smagių pasiskaitymų knygą ilgu pavadinimu „Tikroji Niujorko istorija nuo pasaulio sutvėrimo iki olandų dinastijos pabaigos, papasakota tėvo Knikerbokerio“. Čia šmaikščiai parodijuojamas mokslinis istoriografijos stilius, o knikerbokeriais buvo pravardžiuojami olandų kilmės niujorkiečiai. Šioje knygoje tradiciniai papročiai gerokai autorizuoti, pridėta ir savos išmonės.

Pasak W. Irvingo, Santa Klausas pas vaikus atvykstąs pasikinkęs elnią, židinio kaminu kaip koks šamanas nusileidžiąs į miegamąjį ir ten paliekąs vaikams dovanėlių. Kitas amerikietis, poetas Clementas Moore`as 1822 metais jau eilėmis aprašė Kalėdų senelio kelionę. Į roges jis pasikinkąs net aštuonius elnius; įdomūs jų vardai: Veržlusis, Greitasis, Žvaigždikis, Vėtra, Ragana, Rūstis, Žaibas ir Griaustinis. Štai taip paaiškėjo, kad Kalėdų senelis, arba Santa Klausas, gyvena šiaurėje, o ne Ispanijoje. Be abejo, adresą jis pakeitė ir todėl, kad XIX a. dienraščiai mirgėjo pranešimais apie šiaurės keliones, Arkties tyrinėjimus, bandymus pasiekti Žemės ašigalius. Teko vaikų stebukladariui vyskupo mitrą pakeisti slidininko kepurėle, kokią nešiodavo Laplandijos gyventojai saamiai. Rašytojas Markas Twainas Santą Klausą apgyvendino dar šaltesnėje vietoje – Mėnulyje, nes jo elniai stebuklingi, gali skrieti ir erdve. 1902 m. Frankas Baumas parašė vaikų numylėtinio biografiją; ten nurodytas tikslus Kalėdų senelio adresas: Ozo šalis, miškas Gugu, juoko slėnis Chocho. Šiaurės pašvaistė elnių kinkiniui kelią nutvieskė Walto Disney`aus filmuke, sukurtame 1931 metais.

Ko moko šventojo Mikalojaus gyvenimas ir legenda: atjautos, dėmesio artimiesiems, dosnumo, bet kartu ir gerai pagalvoti, renkant dovanas, kad jos  suteiktų ne trumpalaikį džiugesį, o būtų tikrai kuo nors pravarčios gyvenime.

 

L. Klimka

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.