Algirdas Jakulis

Už­pra­ė­ju­sį sek­ma­die­nį vie­na au­si­mi klau­siau­si at­ei­nan­čios sa­vai­tės orų prog­no­zės ir la­bai su­klu­sau iš­gir­dęs sa­kant, jog tre­čia­die­nį su­lauk­si­me „žie­miš­kų šal­čių“ – tem­pe­ra­tū­ra ga­lin­ti nu­kris­ti iki mi­nus pen­kių. Na, taip, tik­rai „šal­čiai“! Ne­gir­dė­jo­te, kaip tvo­ros pyš­kė­jo?

Kai di­die­ji šių­me­čiai „šal­čiai“ at­slū­go, pra­vė­riau or­lai­dę gai­vaus oro įkvėp­ti. Ir nu­tik tu man taip, kad ne­ty­čia ta­pau dvie­jų prie laip­ti­nės du­rų ener­gin­gai be­si­šne­ku­čiuo­jan­čių sen­jo­rių po­kal­bio liu­di­nin­ku. Vie­na ant­rai aki­vaiz­džiai re­kla­ma­vo kaž­ko­kią nau­ją te­le­vi­zi­ją.

Gir­džiu sa­kant, jog tas ka­na­las tran­sliuos ge­rą pus­die­nį ir ten tik mū­siš­kius, aly­tiš­kius, ro­dys. Ant­ro­ji at­sa­ko, kad ji die­no­mis bai­siai ge­rus ru­siš­kus se­ria­lus žiū­rin­ti, to­kius „iš tik­ro gy­ve­ni­mo“.

Pir­mo­ji ne­nu­si­lei­džia ir po­ri­na, jog ten ir­gi bus iš gy­ve­ni­mo, tik iš ana­pu­si­nio, ne iš, bet iš po­li­ti­kų gy­ve­ni­mo. Jai kar­tą jau­nė­lis sū­nus per „Tu­jū­bę“ pa­ro­dęs.

Tie ten sė­di, kal­ba, kar­tais su­si­gin­či­ja, maž­daug kaip pas kai­my­ną Pra­ną su­si­rin­kę ir dėl alaus su­si­py­kę su­gė­ro­vai, bet gra­žiais žo­džiais, be muš­ty­nių.

O dar ten esan­ti ta mo­te­riš­kė, ku­ri, at­si­me­ni, prieš rin­ki­mus to krep­ši­nin­ko te­le­vi­zi­jo­je lai­dą tu­rė­jo, ana kaž­kaip keis­tai va­di­no­si – lyg „Iš­kast­ruok“ ar „Do­mi­nuok“.

Kaip ne­at­si­me­ni? Na ta, ku­ri ko­kį po­li­ti­ką nu­si­žiū­rė­da­vo ir kad drož­da­vo, tai drož­da­vo iš vi­sų pu­sių, o dar ten ke­li sė­dė­da­vo ir pri­si­dė­da­vo.

Ma­niš­kis sy­kį be­žiū­rė­da­mas net pra­si­ta­rė, jog čia kar­tais įdo­miau nei per tą nak­ti­nį mo­ka­mą ka­na­lą ro­do. Tai va, da­bar at­ski­ru ka­na­lu ją ir ki­tus po­li­ti­kus ro­dys.

O ten vis­kas tik pra­si­de­da, Ane­lė (var­das pa­keis­tas – A.J.), na ta, kur me­ri­jo­je va­ly­to­ja dir­ba, pa­sa­ko­jo tam­siuo­se ko­ri­do­riuo­se gir­dė­ju­si šne­kant, jog ta te­le­vi­zi­jos mo­te­riš­kė grei­tai vi­ce­me­re tap­sian­ti, oi ta­da tai bū­sią – mū­sų jau­no me­ro ne juo­kai lau­kia.

Pa­sa­ko­jo Ane­lė, kad čia ta pa­ti mo­te­riš­kė, ku­ri su vie­nu me­ru jau bu­vo už­si­da­riu­si jo ka­bi­ne­te, pa­si­šne­kė­ju­si, slap­čia tą jų po­kal­bį įra­šiu­si ir pa­vie­ši­nu­si. Bai­siai tam me­rui ne­pa­si­se­kė, nes ta­me po­kal­by­je, sa­ko, pri­šne­kė­jęs ne­gra­žiai ar dar kaž­ką jie ten pa­da­rę, taip ir nu­lū­žu­si jo po­li­ti­nė po­ten­ci­ja.

Tai­gi, bus ką ten pa­žiū­rė­ti. Be to, Ane­lė sa­kė, kad vi­si pa­šal­pi­nin­kai pri­va­lo­mai tą te­le­vi­zi­ją tu­rės žiū­rė­ti, me­ri­ja įdar­bins ke­lis kon­tro­lie­rius, tie tik­rin­sian­tys, o kas ne­žiū­rės, pa­šal­pas iš jų atims.

Ant­ro­ji pa­šne­ko­vė at­šo­vė, jog jos tai nie­kas ne­pri­vers, kol „Bū­rė­ja“ ne­si­baigs“, nie­ko ki­to ji ne­žiū­rės, ir te­gu jie ten dro­žia­si, kiek no­ri. Ir te­gu nei­eš­ko kvai­lių, nie­kam jie ne­įdo­mūs. Taip ir iš­si­sky­rė neat­si­svei­ki­nu­sios.

Net suž­var­bau prie tos or­lai­dės pri­glu­dęs, taip tas sve­ti­mas po­kal­bis su­in­tri­ga­vo. Pa­si­ro­do, kad ir kiek prie kom­piu­te­rio kiurk­so­tum, vi­sų nau­jie­nų ne­ga­li ži­no­ti. Ne vis­kuo pa­ti­kė­jau, ne vis­ką su­pra­tau, tad puo­liau ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos.

Pa­pra­šiau „Aly­taus nau­jie­nas“ nu­pirk­ti, o ten straips­nį apie pri­im­tą šių me­tų mies­to biu­dže­tą per­skai­čiau ir net žag­te­lė­jau su­ži­no­jęs, kad mies­to ta­ry­ba pri­ta­rė sa­vo po­sė­džių te­le­vi­zi­nei tran­slia­ci­jai ir įpa­rei­go­jo ad­mi­nist­ra­ci­ją „ne­del­siant“ (su­prask, čia to­kios svar­bos da­ly­kas kaip ko­ro­na­vi­ru­so pli­ti­mas) pa­skelb­ti ir or­ga­ni­zuo­ti kon­kur­są, ku­rį lai­mė­ju­si te­le­vi­zi­ja, ma­tyt, ne­del­siant pri­va­lė­tų įjung­ti tran­slia­ci­jas.

Da­bar pa­gal­vo­ki­me, ko­kia rim­ta te­le­vi­zi­ja im­sis vi­du­ry die­nos ke­le­tą va­lan­dų tie­sio­giai tran­sliuo­ti lai­dą, ku­ri tu­rės, ge­riau­siu at­ve­ju, vie­ną ki­tą šim­tą žiū­ro­vų?

Jei šiai be­pro­ty­bei ryž­tų­si koks nors res­pub­li­ki­nis ka­na­las, tai kai­nuo­tų, ko ge­ro, su­mas, skai­čiuo­ja­mas šim­tais tūks­tan­čių eu­rų.

Ačiū Die­vui, ta­ry­bos dau­gu­ma, pa­no­ru­si tap­ti TV žvaigž­dė­mis, to­kių pi­ni­gų skir­ti ne­pa­jėgs, to­dėl lie­ka koks men­kas vie­ti­nis tran­sliuo­to­jas, ku­riam ir ke­le­tas de­šim­čių tūks­tan­čių eu­riu­kų ver­kiant rei­ka­lin­gi. O kiek to­kių tran­sliuo­to­jų šio­se apy­lin­kė­se tu­rim?

Aiš­ku, sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja ga­li ne­del­siant su­reng­ti „skaid­rų“ kon­kur­są su n da­ly­vių, o pa­bai­go­je vi­si pa­si­trau­kia ir lie­ka tik vie­nas, ku­rio ir rei­kia, ar­ba kon­kur­se ma­žiau­sią kai­ną pa­siū­lo bū­tent tas, ku­rio rei­kia. Tik ar tik­rai mums rei­kia?

Šios ne­są­mo­nės stū­mė­jai taip ir ne­pa­aiš­ki­no, ko­dėl ne­pa­kan­ka mies­to ta­ry­bos po­sė­džių ne­mo­ka­mų tran­slia­ci­jų „You­Tu­be“ ka­na­lu. Už­tat ar­gu­men­tai, kam rei­ka­lin­gos dar ir te­le­vi­zi­nės tran­slia­ci­jos – ge­le­ži­niai: „to­kios tran­slia­ci­jos są­ly­go­tų di­des­nį vi­suo­me­nės įsi­trau­ki­mą į ta­ry­bos dar­bą.“

Pa­sa­ky­siu at­vi­rai – jei ta vi­suo­me­nė no­rė­tų „įsi­trauk­ti į ta­ry­bos dar­bą“, tai jau se­niai su būg­nais bū­riais sto­vė­tų ap­link sa­vi­val­dy­bę ir rei­ka­lau­tų at­šauk­ti šį idio­tiš­ką, drįs­tu ma­ny­ti, stip­riai su­in­te­re­suo­tų ta­ry­bos na­rių pra­stum­tą spren­di­mą.

De­ja, šiai mies­to vi­suo­me­nei to­li nu­si­švilpt, kad jos pi­ni­gai de­šim­ti­mis tūks­tan­čių per­pum­puo­ja­mi į pri­va­čias ki­še­nes. Pa­de­juos vir­tu­vė­se prie ar­ba­tė­lės, jog „vi­si ten va­gys“, iki ki­tų rin­ki­mų už­mirš ir vėl už tuos pa­čius bal­suos. To­dėl ir gy­vuo­ja po­li­ti­kai pa­ra­le­li­nė­je re­a­ly­bė­je, sa­vo rei­ka­liu­kus be­si­tvar­ky­da­mi.

Be­je, šį pro­jek­tą sėk­min­gai pra­stū­mu­si po­li­ti­kė į sa­vi­val­dy­bę įžen­gė su Nag­lio Pu­tei­kio ir Kris­tu­po Kri­vic­ko Cen­tro par­ti­jos vė­lia­va ir die­va­go­jo­si ko­vo­ti su ko­rup­ci­ja bei gin­ti „pa­pras­tą žmo­gų“.

Ir ne­ga­li pykt, juk gi­na tą „pa­pras­tą žmo­gų“, ne­tu­rin­tį fan­ta­zi­jos pro­tes­tuo­ti net vi­du­ry die­nos api­plė­šia­mam, nuo jo biu­dže­ti­nių pi­ni­gų nu­kreip­da­ma juos žmo­nėms su fan­ta­zi­ja į orą tran­sliuo­ti nie­ko ne­do­mi­nan­čius po­sė­džius.

Vis­kas pa­gal Il­jos Il­fo ir Jev­ge­ni­jaus Pet­ro­vo kla­si­ki­nį ro­ma­ną „Dvy­li­ka kė­džių“, ku­ria­me suk­čius Ben­de­ris sar­kas­tiš­kai klau­sia sa­vo kom­pa­nio­no: „Ki­sa, kam jums pi­ni­gai, jūs juk ne­tu­ri­te fan­ta­zi­jos.“

Tai­gi yra ma­žiau­siai trys prie­žas­tys, ko­dėl mies­to ta­ry­bos po­sė­džių tran­slia­ci­ja per at­ski­rą TV ka­na­lą yra ab­sur­das.

Pir­ma, tai mies­to gy­ven­to­jų pi­ni­gų at­vi­ra va­gys­tė, dangs­tan­tis kil­niais tiks­lais.

An­tra, to­kių tran­slia­ci­jų žiū­ri­mu­mas yra nie­ki­nis. Pa­vyz­džiui, pri­si­ver­čiau nuo pra­džios iki ga­lo pa­žiū­rė­ti vie­ną iš tri­jų spau­dos kon­fe­ren­ci­jų, ku­rias Sei­me su­ren­gė „vals­tie­tis“ Dai­nius Ke­pe­nis.

Net to­kio juok­da­rio, „švie­čian­čio“ liau­dį, kad eke­tė­je šal­dy­ti ge­ni­ta­li­jas yra ge­riau ne­gu skie­py­tis, mat „skie­puo­se yra mo­te­rų abor­tuo­tų kū­di­kių ląs­te­lių, bež­džio­nių ląs­te­lių“, nu­si­šne­kė­ji­mus vi­sa­me „You­Tu­be“ tin­kle iš pra­džių ste­bė­jo vos 38 žiū­ro­vai, o pa­bai­go­je li­ko­me tik aš­tuo­nie­se. Jei­gu net toks eks­cen­tri­kas žiū­ro­vų dė­me­sio ne­pri­trau­kia, tai mū­sų vie­ti­niams vei­kė­jams to­li iki jo.

Tre­čia, vos įsi­jun­gus tran­slia­ci­jos ka­me­roms, po­li­ti­kai tam­pa ak­to­riais, ku­riems svar­bu ne pro­ble­mas spręs­ti, o sa­ve gra­žiai (pro­tin­gas, rū­pes­tin­gas, ko­vin­gas) rin­kė­jams pa­ro­dy­ti.

Baig­da­mas no­rė­čiau at­si­pra­šy­ti tų sen­jo­rių (pa­var­dės re­dak­ci­jai ne­ži­no­mos, vi­si su­ta­pi­mai su jų po­kal­by­je mi­ni­mo­mis vie­to­mis, įvy­kiais ir vei­kian­čiais as­me­ni­mis ga­li bū­ti at­si­tik­ti­niai ar­ba ne­re­a­lūs), kad pa­gar­si­nau slap­čia nu­klau­sy­tą jų po­kal­bį. Mat tu­riu kil­nų tiks­lą, – no­rė­tų­si, kad ir po­li­ti­kai kar­tais iš­girs­tų, ką „pa­pras­ti žmo­nės“ šne­ka.

 

Algirdas Jakulis