Rasa Čepaitienė

Gerai pagalvojus, šis nerealumo, lyg netikėto kolektyvinio patekimo į kino ar serialo tikrovę, jausmas nėra naujas. Taip jau yra buvę. Tada, kai krito bokštai-dvyniai. Tuomet irgi atrodė, kad tai netikra, lyg būtų išmoningi holivudiniai specialieji efektai, nežinia, kodėl sukurti ir rodomi vienu metu iš visų pasaulio ekranų.

Epidemijos žmonijos istorijoje, žinoma, nėra kažkas negirdėto ar išskirtinio, veikiau priešingai, jų būta daug ir pačių įvairiausių. Kartais net sąmoningai sukeliamų ir naudojamų kaip biologinis ginklas gyvybinei erdvei išvalyti. Tiesiog mūsų atmintis per trumpa, neturime įgūdžių ir patirties jas prisiminti ir į jas bent kiek tinkamiau (nors ką šiuo atveju reikštų „tinkamiau“?) reaguoti.

Pirmoji reakcija į šoką – juokas. Ir tai sveika, tai priešakinė psichikos gynybos linija. Visi feisbukiniai juokeliai apie „vyrusus ir moterusus“, apie virusą, išmokiusį vaikus plautis rankas, memai ar pasirodę anekdotai tarsi sakytų – nebijok, susitvarkysim, nieko čia siaubingo ar klaikaus nevyksta… Antai karantinuoti italai, štai, groja sau armonikomis ir traukia dainas iš daugiabučių balkonų.

Kasryt, kai žiniasklaida praneša apie augančius infekuotųjų skaičius ar dalinasi neguodžiančiomis prognozėmis, o valstybių sienos viena po kitos užsidaro, neįklimpti paralyžuojančiame nerimo liūne labiau padeda ne žinojimas istorijos, kuri, nors ir nusinešusi milijonus užsikrėtusiųjų gyvybių, dažniausiai nepalieka apie jas gilesnės atminties, o literatūra. Kam, pavyzdžiui, dabar berūpi, kad 1918 m. kilo viena didžiausių žmonijos istorijoje pandemijų – ispaniškasis gripas, – kai visi šventė Pirmojo pasaulinio karo pabaigą ir buvo užsiėmę naujųjų valstybių steigimu? Labiau paguos daugiau laisvo laiko atsiradus atsiverstas Dž.Bokačo „Dekameronas“. Kaip vienas iš siūlomų būdų reaguoti į tai, kas niekam nepavaldu ir nekontroliuojama, kurį, veikiausiai apie tai nė nesusimąstę, renkasi ir kai kurie besiizoliuojantys šiandien.

Pasitrauk iš užkrato židinio, švęsk gyvenimą, spjauk ir kvatokis mirčiai į veidą. Gerk vyną, mylėk, smagiai leisk laiką su draugais, šėlk. O pertraukas tarp linksmybių paįvairink smagiais pasakojimais. Štai ir antroji ginties linija. Pasakojimas kaip bandymas suteikti tvarką ir prasmę, suvaldyti visą tą išorinį ir vidinį chaosą.

Sako, iš knygynų ir bibliotekų jau senokai dingęs ir A.Kamiu „Maras“. Jame prancūzų egzistencialistas atskleidžia visą reakcijų į ištikusią visuotinę nelaimę spektrą ligos įkalintame mieste. Nuo pasiaukojančių didvyrių, nežiūrint pavojų, gelbstinčių kitų gyvybes, iki menkystų, niekingai besinaudojančių susiklosčiusia padėtimi begėdiškai krautis turtus. Tas gresia ir mums. Tai jau vyksta. Pradeda pasiekti informacija, kaip staiga tai vienur, tai kitur pakeliamos kainos, jau nekalbant apie jau kurį laiką vykstančią įžūlią spekuliaciją būtiniausiomis apsisaugojimo priemonėmis. Štai žinoma stambiojo verslo įmonė, prisidengusi vyriausybės paskelbtu karantinu, jau leidžia sau atidėti atsiskaitymus su tiekėjais. O kai kurie darbdaviai jau ima šokdinti galimų atleidimų išgąsdintus darbuotojus… Ir kiek dar šio moralinio dumblo nevaržomai pakils nuo dugno, jei, neduokdie, situacija blogės…

Kur jūsų laisvoji rinka, kuri „pati viską sureguliuos“? Sureguliuos nebent įvesdama negailestingus džiunglių įstatymus, kur stipresnis nebaudžiamai suryja silpną…

Įdomiausia, kad daug kas tik dabar aiškiau pajuto, kaip šioje nestandartinėje situacijoje reikalinga dešimtmečius dominavusio neoliberalizmo numenkinta ir nustekenta valstybė, adekvačios institucijų ir atsakingų pareigūnų reakcijos. Mūsų akyse išryškėja lyderystė, ar, priešingai, lyg prakiuręs oro balionas, subliūkšta blizgūs įvaizdžiai. Kaip viduramžių paveiksluose švenčiausioji Mergelė Marija po savo apsiaustu glaudė besigelbėjančius nuo maro, taip ir mes šiandien norom nenorom glaudžiamės po Vyriausybės skverneliu.

Tuo metu klausant valstybės vadovo, visai neseniai dar bravūriškai kartu su tūkstančiais leidusio sau arenoje stebėti krepšinio varžybas, paslaugių patarėjų surašyto ir iš telesuflerio skaitomo kreipimosi į tautą, apima stiprus svetimos gėdos jausmas. Ne „į mūšį ant žirgų“ šaukti laikas, o nuolankiai pripažinti, kad epidemija, nesirinkdama, sulygina turčių ir vargšą, šaunuolius ir nevykėlius, tad reikia mobilizuotis išlaikant šaltą protą ir žygiais, o ne žodžiais, puoselėjant žmogišką solidarumą.
Išties, ne tik valstybės galvos, bet ir kiekvienas iš mūsų šiandien esame išbandomi ko esam verti. Trečiojoje gynybos linijoje – mūsų moralė ir žodžio svoris. Išbandymas nelengvas, ne vieną net ir užkietėjusį ateistą slapčia verčiantis užduoti sau anksčiau atsainiai nustumiamus klausimus – kokia gyvenimo prasmė, jei vis tiek anksčiau ar vėliau mirsiu? Kur yra Dievas, kai skauda ir baisu? Kokią išeitį ir prasmę jis man gali pasiūlyti situacijoje, kai visi mano troškimai arba jau buvo patenkinti, arba tiesiog nublanksta prieš neregimo pavojaus pačiai mano egzistencijai grėsmę?

Ketvirtoji ir paskutinė gynybos linija – Viltis.