LRT nuotr.

Lenkiame pirštus ir skaičiuojame, lenkiame ir skaičiuojame… Ne, ne gruodžio ir žiemos pradžios dienas, o laiką, liekantį iki Šv. Kalėdų. O jo tikrai visai nedaug – dvi savaitės ir dar šiek tiek. Per tą laiką diena dar vis trumpės, paskui ji ir naktis sustos vienoje vietoje. Pirmąją Kalėdų dieną jau bus gimusi pirma šviesos minutė.

Taigi tokios dienos ir toks žiemos pradžios kalendorius. Nors regime sniegą, o ant mažų kūdrų ar tvenkinių net buvo pirmojo ledelio lukštas, tačiau pačios žiemos iš to suruošti nepavyksta. Atrodo, kad nepavyks iki pat Kalėdų.

Neklauskite, o kaip ten bus paskui. Juk visiems mums ar bent daugeliui mūsų visai nesvarbu, kokia bus žiema. Prisipažinkite, kiek jūsų esate pasiruošę slidinėti, su vaikais lipdyti sniego žmones ir nuo kelių kasti sniegą?

O jeigu nesiruošiate to daryti, kam ta šalta ir snieguota žiema? Tiesa, gamta tikrai nieko neklaus – darys, kaip norės.

Prieš keletą dienų visai netikėtai sutikau žebenkštį. Šis plėšrus žvėriukas yra visai mažutis, be vargo keliaujantis kurmių urvais ir pasislepiantis ten, kur, kaip sako, uodas snapo neįkištų. O kad žebenkščiai būtų paprasta slapstytis žiemą, gamta ją apdovanojo nepaprasta savybe – baltu kailiuku.

Nors ant žolės buvo dar tik nedrąsi šarma, žebenkštis atrodė labai žiemiškai. Įdomu, kad ji nedaug tesiskyrė nuo aplinkos. Kažkas gamtoje yra kitaip, nes net ir nelabai panašios spalvos ima ir puikiai dera tarpusavyje.

Tiesa, jeigu jums pasirodė, kad aš sakiau „žebenkštis turi slapstytis“, žinokite – taip ir yra iš tikrųjų. Savo prigimtimi ji ypatinga, labai žvitri, energinga, galinti įveikti net už save daug stambesnę žiurkę. Tačiau priešų gamtoje ji turi nemažai.

Ją tikrai sumedžios naminė pelėda, lapė ir net artima giminaitė kiaunė. Aš žebenkštį stebėjau tik keletą akimirkų. Žvilgtelėjusi savo juodomis akimis, ji nėrė į žolių sąžalynus ir išnyko taip ir nepalikusi nė vienos savo nuotraukos.

Prieš žiemą, be žebenkšties, pabąla dar šermuonėlio ir baltojo kiškio kailiukas. Kažkada taip savo apdarus prieš žiemą keisdavo žvyrės arba baltieji tetervinai. Žvyrių Lietuvoje jau nebėra – jos išnyko. Rūšies pietinė paplitimo riba pasislinko daug šimtų kilometrų į šiaurę.

Tačiau ir kiti žvėrys bei paukščiai prieš žiemą tampa palši, pilkšvi, jau nekalbant apie jų apdaro šiltinančius pūkus, minkštą poplaukį. Tai ne jie patys čia viską sugalvojo, tiesiog gamta juos taip rengia ir ruošia žiemai.

Svarbu tai, kad nė vienas nepamirštas ir nė vienam neleista nepaklusti. Išeitų – visi pasiruošę žiemai, dabar eilė jai pačiai pasirodyti, kas esanti.

Kiekvieną žiemą kviečiame įsirengti gamtos televizorių. Jis kainuoja nedaug, jo įrengimas prieinamas kiekvienam. Tai gali būti tikra lesykla, gali būti tik lentutė su kraštais, nuo kurios vėjas nenupučia lesalo. Pakabinta prieš langą lesykla kvies paukščius, o mes sėdėsime ir stebėsime juos.

Taigi paskubėkite – pirmosios įdomios gamtos televizijos transliacijos jau prasideda. Jos bus rodomos visą žiemą. Iki pat pavasario.

 

S. Paltanavičius