Gediminas Kirkilas

Apie tai, jog bus siekiama nacionalinio susitarimo, pranešta po neformalaus užsienio politikos koordinacinės tarybos posėdžio, sukviesto prezidento Gitano Nausėdos.

Idėja iš pirmo žvilgsnio tikrai sveikintina, tačiau iškyla keletas klausimų: pirmasis, kaip tokį konsensusą pasiekti?Antrasis, ar2014-aisiais, vėliau 2018-aisiais metais papildytas ir pasirašytas partijų susitarimas dėl užsienio, saugumo ir gynybos politikos gairių jau nebegalioja?Ir trečiasis, ar šiuo metu turėtų būti keičiami jau sutarti užsienio politikos prioritetai? Galbūt papildomi? Pavyzdžiui, ta pačia prezidentūros pasiūlyta ilgalaike strategija Baltarusijos klausimu.

Keisčiausia šioje situacijoje yra tai, jog siekiant nacionalinio konsensuso, kaip buvo pareikšta po minėto posėdžio, į jį nebuvo pakviestas nė vienas opozicinių partijų atstovas… Tai su kuo ir tarp ko bus siekiama konsensuso? Prezidentūros komentaruose buvo minimas tik užsienio politikos koordinavimas tarp institucijų. Tai, aišku, svarbu, nes Lietuvoje užsienio politika paskirstyta tarp keleto institucijų:Prezidento, Seimo ir Vyriausybės. Tačiau institucijos ir šiaip privalo veikti koordinuotai, to reikalauja Konstitucija, dėl to susitarimų vargu ar reikia, o realų užsienio politikos vieningumą gali užtikrinti tik platus politinių jėgų konsensusas. Tariantis tik valdančiųjų partijų atstovams, vargu ar toks sutarimas bus pasiektas, o užsienio ir gynybos politika tokiu atveju gali atsidurti opozicinių partijų kritikos ir net būsimų rinkimų akiratyje, nes su jomis nesitariama, kas šiuo atveju būtų itin nenaudinga Lietuvai.

Čia šuo ir pakastas. Nacionaliniai sutarimai apskritai sunkiai pasiekiami, nors, mano nuomone, tai ir būtų politikos viršūnė. Vis tik Lietuvoje nuo 90-ųjų vidurio bent jau užsienio ir saugumo politikoje jį pavyko pasiekti. Integracija į ES ir NATO tapo kertiniais šių susitarimų akmenimis. Vėliau, jau po dešimtmečio narystės ES ir NATO, 2014-aisiais pavyko susitarimą atnaujinti, susitarti dėl užsienio, saugumo ir gynybos politikos gairių, ypač akcentuojant gynybos finansavimą bei kitus aspektus.

Papildytą 2018 m. susitarimą pasirašė visos pagrindinės parlamentinės partijos, išskyrus Gintauto Palucko socialdemokratus. Po to, prieš Seimo rinkimus, įsikūrė Laisvės partija, kuri šiuo metu yra Vyriausybėje, tačiau prie susitarimo kol kas neprisijungė. Taigi tegaliojančios užsienio, saugumo ir gynybos politikos gairės nėra nei pakeistos ar papildytos, nei atšauktos.

Kitaip sakant, gal ir būtų laikas susitarimą atnaujinti, papildyti bei siūlyti pasirašyti visoms bent jau parlamentinėms partijoms, o gal net plačiau. Tačiau prezidentūra šio susitarimo net nemini, nors jis tikrai buvo naudingas, bent jau todėl, kad Lietuvos politinės partijos sutarė dėl 2 proc. gynybos finansavimo, kas šiuo metu jau veikia.

Yra ir daug konkretesnių iššūkių. Keletas jų –Baltarusija, demokratijos gynimas,Astravo AE ir, aišku, mūsų ekonominiai santykiai. Tarp šių problemų reikia sugebėti diplomatiškai išvairuoti, nepamirštant ir Lietuvos ekonominių interesų. Santykiai tarp Baltijos šalių, su Lenkija, Vokietija ir Skandinavijos šalimis ne ką lengvesni diplomatijos požiūriu. Itin svarbu greitai veikti ir JAV, juolab kad pirmieji prezidento Joe Bideno paskyrimai užsienio bei saugumo politikos srityse, atrodo, mums palankūs. Kaip ir jo pirmieji žingsniai apskritai, grįžimas į Paryžiaus klimato kaitos sutartį ir t.t. O tuo tarpu mes, Lietuva, Vašingtone neturime naujo ambasadoriaus ir, panašu, turėsime negreitai.

Bet kuriuo atveju užsienio reikalų tarybos pasitarimas, kurį dar 90-ųjų viduryje prieš geroką ketvirtį amžiaus prezidentui Algirdui Brazauskui pasiūlė ir inicijavo tuometis krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius, yra svarbus bent jau todėl, kad siekiant konsensuso būtina dalintis informacija tarp politinių partijų lyderių, ekspertų, diskutuoti ir nuspręsti dėl vieno ar kito užsienio politikos žingsnio.

Taigi šiuo metu daugumos partijų yra pasirašytos užsienio, saugumo ir gynybos politikos gairės, iš kitos pusės, regis, atnaujinama prezidento sukviečiama užsienio politikos koordinacinė taryba, kur tos gairės galėtų būti aptariamos, tobulinamos, papildomos. Sugriuvus nacionaliniam užsienio politikos konsensusui, mūsų užsienio partneriai išgirstų kolegų lietuvių nuomonių kakofoniją ir vargu ar tai mums būtų naudinga.

Todėl į tokius koordinacinius pasitarimus nekviesti opozicinių partijų yra per didelė prabanga, silpninanti šalies užsienio politikos balsą. Kaip ir neskirti patyrusių ambasadorių L.Linkevičiaus ar Raimundo Karoblio, siūlant jiems kažkokį keistą „atšalimo laikotarpį“. Bet kuriose Vakarų šalyse, ypač tose, kur mums reikia paramos, buvusių užsienio reikalų ar krašto apsaugos ministrų paskyrimas į ambasadą yra labai stiprus ir pozityvus signalas. Ar Lietuvai nereikia kompetencijos? Ar jos turime per daug? Ar su ambasadoriais neatsitiks taip,kaip ir su teisėjais? Įdomu, koks „atšalimo laikotarpis“ bus taikomas paties prezidento patarėjams, skiriant juos į kitas pareigas? Pavyzdžiui, tam pačiam Simonui Krėpštai, kuris, regis, bus siūlomas į Lietuvos banko vadovus?

Gediminas Kirkilas