Radzevičienė. Jaurų kaimas, 1980 m. Brolių Černiauskų nuotr.

Kovo 12-oji

Anksti rytą į pietus nulėkė dvi gulbės. Kodėl į pietus? Dar nemačiau nė vienos žąsų virtinės, nutolstančios į šiaurę, o gulbės štai migruoja į pietus. Šaltą rytą ilgai girdisi melodingas sparnų užgauto oro švilpimas. Ir čia pat – nedrąsi geltonosios startos giesmelė. Melodija paprasta, bet graži, tik labai trumpa, ir niekas nepritaria šiam nebaugščiam paukšteliui, tupinčiam ant elektros laido. Tykiai šmirinėja čižylos jazmino krūme, obels šakomis rūpestingai kopinėja bukutis.

Pavasaris vėluoja. Kai sodietis nemato gamtos pagyvėjimo prie upelio, miške ir lauke, tai ir savo kieme neskuba. Reikia laukti. Juk ir žemės įšalas dar gilus.

Vakar klausiausi LRT Klasikos laidos „Vakaras su knyga“. Aktorė Gražina Urbonaitė skaitė ištrauką iš Romualdo Granausko apysakos „Gyvenimas po klevu“. Koks nesenstantis ir kaskart vis geriau suprantamas gali būti talentingo kūrėjo tekstas. Juk jau praėjo daugiau nei trisdešimt metų, kai tuometėje „Pergalėje“ pasirodė ši tikrai revoliucinga apysaka, kai visi skaitytojai suprato, kokia skaudi yra mūsų kaimo praeitis. Ir praeitis, ir dabartis.

Rodos, Romualdas Ozolas pirmasis ir parašė, kad ši apysaka yra revoliucinga. Šitaip jau buvo galima rašyti ne tiktai pogrindinėje spaudoje, nes ėjo tretieji atšilimo metai, prasidėję 1985-aisiais. Bet Romualdo Granausko supratimas yra ne revoliucingas, o žemaitiškai tylus ir paprastas: prieškario nepriklausoma Lietuva buvo turtingesnė ir gražesnė už tą dabartinę – triukšmingą ir perdėm demagogišką kolūkinę Lietuvą.

Kaip jautriai, kaip įtaigiai ir skaudžiai aktorė Gražina Urbonaitė perteikia senosios Kairienės, svarbiausios apysakos herojės, prisiminimus apie senąjį Budrių kaimą. Žvelgia ji nuo kapų kalnelio į buvusias sodybvietes ir šnabžda čia gyvenusių kaimynų pavardes, o paskui staiga prisimena raudonąsias gurguoles, tarsi iš naujo klausdama, kodėl jų kaimo grūdai išvežami nežinia kur. Ta nežinia, tas žmonių susvetimėjimas, tas besaikis vyrų ir sūnų gėrimas iš nesusivokimo ir nevilties, tos baisios nelaimės ir netektys – viskas plaukia lyg skausmingas miražas Kairienės atminty, ir kai visa tai perteikia aktorės balsas – būtinai patikėsi, kad viskas viskas čia yra tiesa. Ir pajusi, kaip svarbu visa tai prisiminti.

Prisiminti tą senosios Kairienės šnabždesį ir giesmę. Gal ir jos veidą? Daug tada buvo tokių nevilties ir skausmo paženklintų veidų. O juk turbūt šitaip galvojo ir kino režisierius Kazimieras Musnickas, kai kurdamas filmą apie Kairienės gyvenimą po klevu įmontavo brolių Černiauskų fotografijas. Priminė tuos vargo ir kentėjimo paliestus kaimo moterų veidus.

Taip galvojau vakar. O šiandien Vilniuje, „Žinijos“ draugijos būstinėje, įvyko brolių Algimanto ir Mindaugo Černiauskų knygos „Fotografija. Antra knyga“ sutiktuvės (išleido UAB „Petro ofsetas“, Vilnius, 2017 m.). Trumpą šių fotomenininkų retrospektyvą ekrane palydėjo Virgilijaus Noreikos atliekama daina „Tu atrask mane“, kurią kartu su brolių Černiauskų fotografijomis savo spektakliui „Atrask mane“ sukomponavo aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas. Atrask, pamatyk, atsimink – šitaip kalba ir spektaklis, ir brolių Černiauskų užfiksuoti aukštaitiški bei dzūkiški veidai, piliakalniai, kryžiai… Pilna salė vilniečių ir svečių. Nuoširdus susitikimas užtrunka dvi valandas. Dainininkės iš Giedraičių gieda ilgą aukštaitišką dainą.


Daminsko kalnas. Pusnė, 2016 m. kovas. Brolių Černiauskų nuotr.

Kovo 30-oji

Baltas, žiemiškas rytas. Sniego dešimt centimetrų. Sugrįžusia žiema labai džiaugiasi Gauronas: bėgiojo bėgiojo, surado seną kaulą, atsigulė ant šlapio sniego ir graužia. Gerai pašvytravau su šluota prie būdos – sniego nebėr. Ir ležokas būdoje neblogas, o Gauronas guli sau ant sniego ir neina prie savo buveinės.

Įdomus yra žiemos ir pavasario susidūrimas. Tiktai to dejavimo galėtų būti mažiau. Kodėl vis girdim apie pavasarinį nusilpimą, apie depresiją, apie atslenkančias pandemijas – pagalvokim geriau, kaip sunkią dieną išbūna viensėdžių čiabuviai. Dažnai jau tik klibikščiuoja, bet vis dėlto eina aplink savo medžius, visokius rekybalus dar pajudindami ir mažus bei didesnius įnamius sužiūrėdami. Kodėl eina, kodėl nepalieka nebetvirto savo ūkio ir neišvažiuoja į miestą pas vaikus? Gal ne visi vaikai ir išbėgo į tuos didmiesčius, gal įsikūrė mažesniuose miesteliuose, kur to ėjimo aplink ūkę irgi šiek tiek dar likę…

Kodėl senieji lieka ištikimi savo kiemui ir savo kaimui? Juos kažkas laiko būtent tose vietose, kurias iš jaunumės pasirinko. Sulaiko juos tikriausiai meilė ir prisiminimai, bet yra ir toks keistas savarankiškumo užgaidas. Pajudinsi senolį iš jam įprastos vietos, ir praranda žmogus savarankiškumą. Žinoma, gydytojai ir čia ką nors sugalvoja: kai senelis nebesugeba savimi pasirūpinti, o yra vienišas, jam pasiūlomas gyvenimas slaugos namuose. Ne ubagyne, ne prieglaudoje, o Namuose, kur gali būti ir vienoks ar kitoks ūkis.

Apie tai rašo amerikiečių geriatras Atulas Gawande knygoje „Mirtingi“ (išleido „Vaga“, Vilnius, 2015 m.). Atulas Gawande yra indas, atvykęs į JAV mokytis, o paskui išgarsėjęs kaip gydytojas – Amerika moka pavilioti talentus). Jis nupiešia skaitytojui tokį vaizdą: veiklus slaugos namų direktorius atveža savo pacientams šunų, katinų, net šimtą smulkių paukščių… Stipresniems senoliams duoda kastuvus ir leidžia sukasti kieme daržą. Prasideda gyvenimas. Niekas nebeserga, nebemiršta, gerai miega, nepaslankieji pamiršta vaikštynes ir ratukus, nes reikia rūpintis staiga atsiradusiu ūkiu.

Atulas Gawande čia, matyt, šiek tiek padaugina to optimizmo, bet šiuo metu aš jį gerai suprantu – kai knieti ką nors pagirti ar supeikti, neišvengsi literatūrinių metaforų ir džiūgavimų. Arba ironijos. Aš kaip tik šiuo metu skaitau ir labai įdomią Vytauto Almanio publicistikos knygą „Tolstančios salos“ (išleido UAB „Utenos Indra“, Utena, 2016 m.). Kritikuodamas dabartinę mūsų valstybės žemės ūkio politiką, kai smarkiai engiamas nedidelis šeimos ūkis su tradicine žemdirbyste ir gyvulininkyste, Vytautas Almanis teigia, kad mūsų kraštovaizdį dabar labiausiai gadina išsišokėliai, auginantys danielius, stručius ir krokodilus. Tie krokodilai čia, matyt, yra tokia pat hiperbolė, kaip ir anie senjorų namai, kur niekas nemiršta. Gal kažkas Lietuvoje ir dinozaurus jau perina?..

Gydytojas Atulas Gawande rašo apie ypatingus slaugos namus, kur garantuojama priežiūra, bet pacientas nepraranda savarankiškumo. Ir netgi šių namų architektūra yra savotiška: kiekvienas senolis turi atskirą įėjimą į savo butą, kai nori, visada gali išvengti kolektyvo. Gyvenimas čia turbūt nepigus, bet nusiperkama ne tik ramybė ir sveikata, bet ir gyvenimo džiaugsmas.

Kartais iki to džiaugsmo – tik vienas žingsnis. Tereikia, pavyzdžiui, atvežti senų žmonių globai šimtą paukščių ir kitokių nestambių įnamių. O žinomas publicistas italas Angelo Frosio, meninių akcijų kūrėjas, ekologijos idėjų ir kaimo kultūros puoselėtojas, kaip ir dera tikram pietiečiui, gerokai radikalesnis – jis linksmai įrodinėja, kad šį pasaulį nuo depresijos, vagystės ir tinginystės išvaduos karvė. Jo knyga taip ir vadinasi: „Karvė išsaugos pasaulį“ (išleido UAB „Spindulio“ spaustuvė, Kaunas, 2016 m.).

Jungtinės Amerikos Valstijos yra turtingos, ten įmanomi visokie meniniai, psichologiniai ir medicininiai eksperimentai. Bet Vytauto Almanio aprašytieji Šiaurės Lietuvos užsispyrėliai yra gana laimingi ne tik senatvėje, tokie jie jaučiasi visada. Ta autoriaus patirtis ir tas požiūris gal ateina iš kalnų, kur atstumai nuo kaimo iki kaimo matuojami sibirietiškais varstais, kur adata, virvė, peilis ir kirvis yra brangesni už auksą, o sugebėjimas sumūryti krosnį yra svarbiau už įsivaizduojamą ryšį su kosmosu. Šitaip Vytautas Almanis užsigrūdino Kalnų Altajuje, šitaip galvojančiųjų ieško ir Šiaurės Lietuvoje, netoli Latvijos. Ir kiek daug jų suranda! Tiesa, kai kurie gyveno gerokai seniau, dar tarpukario Lietuvoje. Bet jų patirtis ir išmintis dabar jau tikrai negalės prapulti: kas užrašyta Vytauto plunksna – kirviu neiškirsi.


Duonos kepimas. Marcinkonys, 2009 m. Brolių Černiauskų nuotr.

Balandžio 4-oji

Atšilo staiga. Ir sugageno padangėje žąsys. Vienas girgsintis trikampis tolsta į šiaurę, kitas – į rytus. Miške suūbavo keršulis. Kieme pasirodė liepsnelė. O starta jau renka pernykščius šapus ir neša į triskiaučių lanksvų tankmę. Atbunda auksuotoji radiolė (aukso šaknis), didysis šilokas, miškinė tulpė.

Vakar stebėjau atgijusį skruzdėlyną, kurį savo tvirtais snapais šiek tiek išvertė juodosios meletos. Gal penkios didžiosios rudosios skruzdės tingiai ropinėja, rodos, kad jų daugiau ir nėra. Gal kitas sulesė meletos? O gal dar slepiasi, pamažėle kirbėdamos požemio galerijose? Baksteliu kauptuku į meletų išraustą ertmę – akimirksniu atsiranda šimtai skruzdėlių, visos sparčiai bėgioja, tiesiog suknibžda, sumirga visas juodas kupolas! Štai, galvoju, aiškiausias įrodymas, kad automobilių kūrėjai giriasi be reikalo, kai aiškina, kaip greit naujas jų modelis išvysto didelį greitį. Skruzdės pralenkia konstruktorius. Ir ne tiktai greitis čia svarbu, o ir komunikacija, visuotinė mobilizacija. Ir viskas iš vietinių resursų – be jokio ryšio su kosmosu.


Duonos kepimas. Marcinkonys, 2009 m. Brolių Černiauskų nuotr.

 

Henrikas Gudavičius