Eugenija Šimkūnaitė

Toks buvo malonybinis, švelnus kreipinys… Taip kartais į mane kreipdavosi mano tėvas… Kai supykdavo ant ko – paniekinamai rikteldavo: „Varliamušiai šitie…“

Mes viską perkošiam per save, savo patirtį, savo mikropasaulį, iš kurio atėjom ir iš kur išeinam… Jeigu pasiseks po vieną, jeigu taip lems dievai ir Praamžis – visi krūvoj…

Taigi, varlas jūs, mano brungiausias… 2020 metai – Eugenijos Šimkūnaitės metai. Paskelbė Lietuvos Seimas, jos vardo labdaros ir paramos fondo ir kraštiečių rūpesčiu. Liaudies medicinos ir tradicinės gyvensenos žinovė, žiniuonė, vaistininkė, hab. gamtos mokslų daktarė… ir ragana…

Tik noro tereikia – medžiagos apie ją pilna. Galima apsilankyti ir jos bute – muziejuje, Vilniuje, t. p. Lazdynų skvere (Erfurto g. 1) dailininko J. Gencevičiaus atminimo akmuo… Ji yra ir rašytoja, nors jai gyvai esant pasirodė tik keleta nedidelių knygelių. Ji pati labiausiai vertino knygą „Indraja – Saulės duktė“. Daug apie ją rasite fondo el. svetainėje www.simkunaites-fondas.lt

Daugeliui, ypač jauniems ir dabar įdomu – ji visą gyvenimą paskyrė mokslui, nebuvo sukūrusi šeimos. Jos pačios gana įdomioj autobiografijoj yra – turėjo mylimąjį Kirilą, susipažino studijuodama. Ji rašė, kad buvo susituokę. Prieš mirtį draugei iš savo giminės šaknų – Tauragnų – ji sakė: „Na va, ir aš buvau ištekėjusi, bet buvo toks laikas, kad negalėjau tos santuokos nei garsinti, nei kam apie tai sakyti“. Karas ir pokaris maigė, draskė žmonių gyvenimus – Kirilas išvyko, vėliau, daug vėliau atsišaukė… norėjo, kad atvažiuotų, bet ji liko slaugyti motinos…. Sako, archyvuose aptikta – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojo Kirilo vardas ir pavardė, žadama tikslinti… Ot, bobos! Vis tiek turi apženyt! Kaip gi čia kita išsisuko nuo kryžiaus visam gyvenimui, nuo neapsakomo balasto…

„Varla, tu…“ – sakydavo ji savo asistentėm… Ypač globojo Živilę Lazdauskaitę (dabartinę botanikos daktarę) – „nuo pokario Žemaitijos bijau tamsos – tai išlikę nuo vaikystės, turbūt iki „smerčiaus“ bijosiu…“ Jai patiko žmonės, turintys tvirtą stuburą, niekam nesilankstė, viršininkų nebijojo, su nieku ir niekur nebuvo „lagadna“. Vaikystėje formuojasi asmenybė – nežaidė su lėlėmis, nemėgo jokių „gražuoliavimų“, mažuliavimų, eidavo su berniokais imčių, karstėsi po medžius, jodinėjo arkliais… augo šalia tėvo bibliotekos, dėdės Kastulio – žolininko, gyvačių užkalbėtojo, kerėtojo, žadėtojo… Ji yra sakiusi, „ko neišmokai žįsdamas, to neišmoksi žildamas“. Ir dar – esu įsitikinusi, skaičiau apie tai, girdėjau – geriau mūsų lietuvių veislė yra Aukštaitija, Sėliai, Sėliuva…

…Artėjant mirčiai, ji viską, o viską išdalino… Mons. Kazimieras Vasiliauskas į muziejaus svečių knygą yra įrašęs: „Mirties nebijo tie, kurių gyvenimas daug vertas“(Seneka). „Ji gebėjo susitaikyti su gyvybės baigties ir išėjimo į kitą, mums nepažinų, pasaulį neišvengiamybe“, – Juozas Šorys. Kunigas Gintautas Petronis išleido knygą „Eugenija Šimkūnaitė – Lietuvos legenda“. Tik net nepagalvokit – ji nebuvo davatka! Jos knyga „Gyvenimas be tablečių“ (2005 m.) pravers visiems, kai neliks nei daktarų, nei farmacijos prekių (nesakau – vaistų). „Šiuo metu Vilniuje vienintelėje specializuotoje vaistažolių vaistinėje „Širdažolė“ (Pelesos g.) dar yra naudojama daug E. Šimkūnaitės sukurtų receptų“, – rašoma žurnale „Būdas“, pagal tą medžiagą ir aš parašiau Jums šitą laišką.

 

Nijolė Ona Balionienė
Šonpilis

P.S. Labai būtų įdomu, svarbu naudinga, jeigu ji dabar galėtų vertinti mūsų situaciją – ir pandemiją, ir politiką… Ji sakė, jeigu mūsų politikai turės galvoj smegenų – bus jungtis tarp vakarų ir rytų (rytus tame kontekste ji vadino Rusiją, Japoniją, ypač pastarąją…) Deja, kaip ji sakė – nėr žolių iš durno padaryt razumną…