Sofiya Inger tapyba

Įsivaizduokime, kad įsipainiojome kokiame brūzgyne ar užstrigome spąstuose ir negalime pajudėti iš vietos. Trūksta oro, gali būti, jog skauda kojas, norisi rėkti ar gerokai apkulti tą, kuris čia atvedė. Vargu ar tinka žodis „atvedė“, nes savo noru skausmo niekas neieško, tad veikiausiai buvome čia įstumti, o gal apgaulės būdu įpainioti, suvilioti. Būna, kad savo pyktį tiesiogiai ar pasyviai išliejame net ir ant niekuo dėtų žmonių, nes kurgi jį padėti, o jei net nesupranti, jog pakliuvai į spąstus… Gal gyveni tame brūzgyne nuo gimimo ir nežinai, kad būna kitaip. Kad ir kaip būtų, situacija nekelia džiaugsmo. Taip norėtųsi pagaliau būti laisvam…

Panašiai galime jaustis, kai negalime atleisti skriaudos ir kai patys esame kalti. Vienu atveju tempiame visą situacijos naštą ant savo pečių, kitu – patys esame tarsi įkalinti, surakinti. Taip reikėtų išlaisvinimo, leidimo keliauti toliau, pančių atlaisvinimo. Gyvybiškai reikėtų atleidimo. Atleisti, paleisti, leisti eiti – vis tos pačios šaknies žodžiai, kurie glaudžiai siejasi ir su žodžiu „laisvė“. Ar ne į ją esame kviečiami?

Jei užmezgame ryšį su žmogumi, turime nepamiršti, jog teks daug atleisti. Šventajame Rašte skaitome, kad Jėzus mus ragina atleisti iki septyniasdešimt septynių kartų, tai reiškia – nesuskaičiuojamai daug. Jis vadovaujasi ne buhalterine logika, o dovanojimo. Dovanojimo, netelpančio į jokius išskaičiavimus (pgl. „Viešpatie, būk man kantrus!“, t. Kazimieras Milaševičius OSB, Magnificat, 2018 rugpjūtis, Nr. 8.). Atleidimas – tai tarsi kita santykio pusė. Ten, kur yra santykis, ten – neišvengiama „skolų dovanojimo“ tikrovė. Vis dėlto ne visada lengvai įgyvendinama, bent jau mūsų pačių pastangomis. Kai kuriais atvejais dovanoti skriaudą beveik neįmanoma. Kartais netgi tam, kad atpažintume, įvardytume skriaudą, tenka nueiti ilgą savęs pažinimo kelią. Būna žaizdų, kurios niekaip negyja ir nepereina visų psichologijos knygose išvardintų atleidimo etapų. Kartais galime tik apsispręsti atleisti, kas būtų pirmas ir svarbiausias žingsnis, tačiau kelias ilgas ir turtingas įvairių, nebūtinai estetiškų jausmų peizažų. Gal kartais jie panašės į pelkių ir miškų tankmės niūrumą. Ką gi, esti ir tokio grožio…

Santykių ugdytoja, prancūzė Marie Maquer savo mokyme apie atleidimą sako, jog santykyje kiekvienas laikome savąją dalį, savo siūlo galą, ir esame atsakingi tik už jį. Bandydami perimti abu, mes pririšame kitą, įkaliname, ir toks santykis jau nebepanašus į lygiavertį ir laisvą. Kai nenorime atleisti, už kitą sprendžiame, kaip jam reikėjo ar nereikėjo pasielgti, kai be paliovos kaltiname, ieškome priežasčių, sukame vis tą pačią „plokštelę“, negalime žengti žingsnio. Žinome, kokia kankinama neatleidimo situacija. O mūsų dalis – atleisti už padarytą skriaudą, visus motyvus ir bausmes paliekant tam, kuriam jie ir priklauso. Kartais atleisti galėsime tik grąžindami skriaudą tam, kuris mums ją suteikė. Išlaisvinti gali paaiškinimas, ką jaučiame, ką mums teko patirti, taip pat kokio nors mūsų pasirinkto simbolinio daikto grąžinimas (simbolis gali turėti stiprų emocinį užtaisą!), kartais net nereikalaujant, kad kitas mus suprastų ir priimtų tai, ką norime jam atiduoti. Priims ar ne, tai jo atsakomybė ir jo dalis. Mums svarbu nelaikyti sau to, kas mums nepriklauso, kas nėra mūsų dalis. Mūsų atsakomybė – leisti sau ištiesinti nugarą, įkvėpti oro ir keliauti toliau. Taip nejučia mes dovanojame laisvę ir kitam, atlaisvindami spąstus, kilpas, kalėjimų duris. Gal toliau galėsime eiti kartu, o gal keliai pasuks skirtingomis kryptimis (liūdna, bet kartais tai geriausias sprendimas), tačiau bet kuriuo atveju būsime dovanoję vieni kitiems laisvę. O pirmiausia – laisvę sau.

Neprivalome nešti naštų, kurios mums nepriklauso. Mums priklauso tik savoji „kuprinė“ ir savas kelias. Nebūtinai aplinkui tik gražios pievos iš atvirukų, bet ir brūzgynai nesitęs be pabaigos. Kartais nežinia iš kur, lyg tą paklydusią avį ima ir suranda Gerasis ganytojas, užsimeta ant pečių ir nusineša, tokius be galo trapius ir be galo mylimus. O ten, žiūrėk, ir mokančius mylėti…

Jurgita Vaitkutė