Kenebunkportas, JAV. Asmeninis t. Antano Saulaičio SJ albumas.

Šimtams lietuvių kilmės jaunuolių gyvenimo įspūdžiai susiję su lietuvių pranciškonų sodyba Kenebunkporte, JAV, kurioje vasaromis buvo rengiamos berniukų stovyklos. Jose stovyklaudavo jaunuoliai, lankę Šv. Antano gimnaziją.

Mano ryšiai prasidėjo vėlokai – tik 1953 metais, kai jau buvau 14-kos. Važiavau traukiniu iš Vaterburio į Bostoną  pas šeimos bičiulius, tada – šiaurėn į Meino valstiją. Pagyvenus vos 4 metus JAV, ir tai vienoje vietovėje, susiduri su bostoniečių tarme, tad traukinio konduktorių nelengva suprasti. Vienas pranciškonas parsiveža į stovyklą, kurioje leidi vasaras aštuonerius metus.

Iki šiandien lietuvių pranciškonų sodybos aplinka graži ištisus metus, kai kas lauke pasikeičia, bet pilna atsiminimų vieta, lyg išplitusi iš vienuolyno namų po pievas, miškelius, takelius ir šventoves, viską jungia į jaukią, maldingą vietą. Joje kažkaip tilpo triukšminga, gyva, vikri berniukų stovykla, vaikų tėvams padėjusi savo atžalas auklėti lietuviškai, krikščioniškai. Atvykęs tuoj pat matai labai gražų koplystulpį ir už jo buvusį dvarelį, dabar – vienuolyną.


Berniukų stovykla Pranciškonų sodyboje Kenebunkporte, JAV. Nuotrauka iš t. Saulaičio SJ asmeninio albumo.

Berniukų buvo iš dipukų ir iš XIX–XX a. pradžios imigracijos palikuonių, kaip ir tarp pačių pranciškonų. Visi miegodavome buvusio dvarelio pagalbinių patalpų salyčių dviaukštėse lovose. Valgomasis įrengtas pusrūsyje, daugelį metų ant lubų buvo išlikę išdykusiųjų šakutėmis nusviestų raugintų kopūstų kaspinėliai. Bet gyvenimas vyko daugiausia lauke – pievoje, miškelyje, pajūryje, kartais – prie upės ir miestelyje, keliaudavome su ekskursijomis pėsčiomis ar ratais į aplinkines pajūrio vietoves.

Po 65 metų visko neatsiminsi, bet anų laikų draugystės bei pažintys išliko metų metus, su kai kuriais buvusiais stovyklautojais dar susitikdavome skautų stovykloje vasaros pabaigoje ar kokiame nors rytinio pakraščio lietuvių bendruomenių renginyje – buvo palaikomas lietuviškų ryšių tinklas. Iki šiandien pranciškonų vienuolynas, koplyčia, sodyba išlieka lietuviams tikėjimo ir susiklausymo židiniu.

Stovyklai vadovavo pranciškonai kunigai ir studentai.Teko susitikti Leonardą Andriekų, istoriką V. Gidžiūną, K. Butkų, Petrą Baniūną, Gabrielių Baltrušaitį, Joną Dyburį, K. Žalalį, J. Gailiušį, J. Liaubą, A. Prakapą ir kitus iš pranciškonų parapijų ar centrų JAV ir Kanadoje. O su mumis labiau bendravo seminaristai Juozapas Bacevičius, Augustinas Simanavičius, Liudvikas Vėželis, Paskalis Sabas, Antanas Kvederis ir kiti. Organizuoti sporto renginius padėjo pasauliečiai Vytautas Vygantas, Vaclovas Kleiza, vėliau tapę kilniais veikėjais. Buvo ir dainavimo pamokų, nors kartą lauke per didelį jūrinį rūką pasisekė vienam po kito iš rato pasitraukti, kai mokytojas įsijautęs grojo akordeonu užsimerkęs. Kartą per savaitę buvo kūrenami vakaro laužai, prie jų vykdavo pasirodymai su dainomis.


Berniukų stovykla Pranciškonų sodyboje Kenebunkporte, JAV. Nuotrauka iš t. Saulaičio SJ asmeninio albumo.

Stovyklos tęsdavosi šešias savaites, būdavo galima pasilikti savaitę, kelias ar ištisai. Pavyzdingiems stovyklautojams būdavo skiriamos premijos – nemokama savaitė ar dvi ateinančiais metais. Tuo pačiu metu ir kitomis progomis sodyboje atostogaudavo įvairių žmonių, lietuvių, kartais stovyklautojų tėvų, ypač pastačius Šv. Antano gimnazijos patalpas. Kada tik atvykdavome, visų pirma lėkdavome paplūdimio apžiūrėti, pakeliui persižegnodami prie koplyčios ar lietuviško kryžiaus. Eidavome pėsčiomis pro pušyną vienoje kelio pusėje, pro pajūrio namelius ir pelkes – kitoje. Du erdvūs pajūriai, nuo upės žiočių molo iki uolų kauburėlio jaunojo mėnulio pavidalo pakrantėje.

Kaip kiekvienoje geroje stovykloje vykdavo įvairūs sportiniai žaidimai, tais laikais mėgstami kvadratas, tinklinis, krepšinis, naujai išmoktas beisbolas. Kartais „vėliavų“ žaidimas per visą sodybą. Važiavome dviračiais kokių 50–60 km pajūrio keliais. Indėniškais laiveliais, kanojomis reikėjo pataikyti, kad potvyniui baigiantis plauktume upės aukštupin, o tada grįžtume su atoslūgiu, ypač per sąsmauką ties miestelio tiltu.

Pranciškonai gražiai giedodavo per vakarines pamaldas, dalyvaudavome Švč. Sakramento adoracijoje, šv. Mišiose, Susitaikymo sakramento  paprašydavome patys ar kiek padrąsinti. Koplyčia dar nebuvo praplėsta, tik dvarelio svetainė – dailiomis sienomis, žvakėmis, šviesomis, puošmenimis. Pranciškonai anksti nutarė rinkti gerą lietuvių dailininkų meną, todėl pastato sienas puošdavo vertingi paveikslai. Vėliau koplyčia pratęsta, meniškai išdailinta, bet širdimi liko anų laikų branduolys.


Lietuvių susitikimas JAV. Nuotrauka iš t. Saulaičio SJ asmeninio albumo.

Maloni pramoga – retkarčiais kitur nakvoti. Keliese ant kauburėlio žolyno, po atviru dangumi žvaigždžių ganyti ir klausytis pasakojimų apie šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimą, aptarti visokius klausimus. Kita vieta – „valtims pastogė“ su prieplauka. Pastatas dailus, šešiakampis ar aštunkampis, langai į visas puses. Gera vieta stovyklautojų gegužinei ar vakarienei. Kartą per metus miestelio šventė ir varžybos tarp paupio namų, laivų virtinė – kaip jūros šventėje. Iškabindavome lempučių, puošdavome, tvarkydavome aplinką. Kitaip negu paplūdimyje, nuo lieptelio buvoma galima nerti į potvynio pripildytą įlanką, sutikti kokį ungurį ar prie dugno krabų.

Kas kiek laiko pranciškonai vykdavo į Bidefordo miestą urmu saldainių ir kitų svarbių auklėjimo priemonių pirkti, pasiimdavo kelis jaunuolius kartu.  Pėsčiomis eidavome prie „purškiančios olos“, kai jūros banga liedavosi į urvą, o suspaustas oras vandenį išpūsdavo laukan. Netoliese – kita ola, tik su skyle lubose, pro kurią banga išmušdavo vandens stulpą. Pakeliui į miestelį – ledainė, prie tilto per Kenebunko upę – keptos kriauklės ar žuvis su bulvytėmis, visokios niekniekių krautuvytės. Senoviški gyvenamieji namai turėdavo „našlių taką“, iš kur matydavosi grįžtantys žvejų ar prekeivių laivai.


Berniukų stovykla Pranciškonų sodyboje Kenebunkporte, JAV. Nuotrauka iš t. Saulaičio SJ asmeninio albumo.

Paplūdimyje vyresni stovyklautojai, jauni vadovai prižiūrėdavo plaukiojančius, po bangas šokinėjančius vaikus.  Mėgėjai nuo molo pažvejodavo, kiti žaisdavo, rinkdavo geldeles, jūros žvaigždes, „smėlio dolerius“ – panašaus į jūrų ežiuko griaučius, apeidami retsykiais bangų išmestas medūzas. Ruoniai šildydavosi ant uolų tarp paplūdimių, kartais ūsus kratydami praplaukdavo visai arti žmonių.

Labai svarbus stovyklautojų uždavinys – dalyvauti metinės šventės programoje, kai šimtai ar tūkstantis lietuvių susiburdavo aikštėje, priešais Lurdo šventovę. Senosios kartos Ona Ivoškvienė iš Bostono išmokydavo mikitos ar kitų tautinių šokių, o mes baltai aprengti šokdavome. Pati šventovė sumūryta iš uolienų, lietuviško stiliaus, jauki ir nuolat lankoma. Jau mūsų laikais sodyba pagražėjo pušyno pakraščio supama Kryžiaus kelių lyg piramidė, lietuviško stiliaus, Kašubos skulptūros. Vėliau netoli netoli vienuolyno priglaustas pasaulinės parodos Vatikano pavilijono didžiulis reljefinis V. Jonyno kūrinys. Maldininkams netrūkdavo vietų pasimelsti – dar (dabar jau šventosios) indėnės Kateri Tekakwitha statula mažame upės pusiasalyje.

Mane, jau studentą, pranciškonai priėmė savaitę kitą padirbėti (perdažyti metalines lovas ir pan.), vėl galimybė su jais mėgstamoje aplinkoje pabendrauti. Buvo laiko pasinaudoti jų biblioteka, ypač apie Arundel – Kenebunko apylinkės istoriją. Dar vėliau, apie 1970 m., Šv. Antano gimnazijos skautai pasikviesdavo šventėn. 2016 m. su seserimi užsukome į vienuolyno sodybą pavaikštinėti, buvom laimingi sutikę vysk. Paulių Baltakį jo vyskupiškos tarnybos 51-aisiais metais.


Kenebunkportas, JAV. Asmeninis t. Antano Saulaičio SJ albumas.

Šv. Antano gimnazija veikė 14 metų, jos abiturientai palaiko ryšius  iki šios dienos. Vėliau pastatas pritaikytas maldininkams kaip svečių namai, prižiūrimi pasauliečių pranciškonų bendrijos ir įrašyti visuose turistiniuose žemėlapiuose.

Nežinau, kada baigėsi berniukams vasaros stovyklos. Nuo 1944 m. mergaičių stovyklos vykdavo Nekaltai Pradėtosios Marijos Vargdienių seserų sodyboje, Putname, 1969 m. perkeltos į Vermonto valstijoje Neringos stovyklą, kur priimami ir berniukai, ir mergaitės (su daugybė visokių nuostabių programų ištisus metus).


T. Antanas Saulaitis SJ berniukų stovykloje Kenebunkporte, JAV. Nuotrauka iš t. Saulaičio SJ asmeninio albumo.

Ryšiai su pranciškonais, aišku, išlieka visam gyvenimui. Iš jaunystės su šypsena prisimenu du pranciškonus brolius beveik iš šv. Pranciškaus biografijos: vienas – plonytis, nekalbus, labai uždaro veido, o kitas – storulis, linksmas ir juokingas, abu labai darbštūs. Vėliau buvo progų susitikti ir bendradarbiauti Kultūros židinyje, Darbininko redakcijoje, Prisikėlimo parapijoje Toronte, vysk. P. Baltakio sielovados taryboje, jaunimo stovyklose bei renginiuose. Labai mėgstamas ir kelias kartas pasiekiantis buvo žurnalas Šv. Pranciškaus varpelis su įdomiais straipsneliais, žiniomis, geromis iliustracijomis ir spauda.

Pranciškonų svetingumas anų laikų vaikams bei jaunimui labiausiai pasireiškė bendravimu. Kad šiaip žymus pranciškonas ar mažai kitiems pažįstamas ramiai pakalbintų jaunus žmones, padrąsintų pastaba ar smagiu juoku žaidynėse, ar kitur – tai būtų neįtikėtina arba pasaulyje retenybė. Peržvelgdamas atsiminimus apie pajūrį, gamtą, renginius, stovyklos draugus, vis jauti tą jaukumą, kuriuo maldingi vienuoliai apsupa savo sodybą ir joje besilankančiuosius.

Antanas Saulaitis SJ