V. Keršanskas, E. Genio/LRT nuotr.

Rezistenciją semiotikas Algirdas Julius Greimas yra pavadinęs „fundamentalia individo laikysena prieš gyvenimą ir mirtį, originaliu įtemptu moraliniu klimatu, kuriame tauta, istorijos supurtyta, įgauna naujų galimybių, savo naujo likimo sąmonę“. Lietuvos partizanai, ginkluotoji rezistencija prieš sovietinį terorą ir okupaciją, paliko žymų pėdsaką ne tik mūsų regiono, bet ir pasaulinėje istorijoje. Savo skaitlingumu, atkaklumu ir trukme partizanų karas prieš okupantą, kartu su analogišku vykusiu Vakarų Ukrainoje, yra vieni įspūdingiausių tragiškų ir tuo pačiu didvyriškų pasiaukojimo dėl savo valstybės, dėl laisvės idėjos, pavyzdžių.

Tačiau reikia pripažinti, kad Kovo 11-osios Lietuvoje partizanai toli gražu ne iš karto užėmė deramą jiems vietą mūsų viešajame, kultūriniame, politiniame gyvenime, mūsų istoriniame pasakojime. Pamenu prieš dešimtmetį artėjant abitūros egzaminams pasklido kalbos, kad valstybiniame istorijos egzamine gali būti klausimų apie pokario rezistencijos laikotarpį. Ir išties – buvo, o vienas iš klausimų prašė įvardinti du laisvės kovų vadus. Atrodytų, lengviau ir būti negali, bet tuomet jis tikrai nebuvo įveikiamas kiekvienam, nes ginkluotajai rezistencijai istorijos programoje buvo skiriama itin mažai dėmesio.

Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų suradimas ir savaitgalį įvykusi valstybinės reikšmės perlaidojimo ceremonija yra tikrai geriausia dovana valstybės 100-metį švenčiančiai Lietuvai. Nes iki šiol rezistencijos, A. J. Greimo žodžiais, sukurta tautos naujo likimo sąmonė nors ir egzistavo, tačiau nebuvo įgavusi tokio masto ir svorio viešumoje. O tai reikalinga, nes, pirma, be Birželio sukilimo, ginkluotos rezistencijos, 1949 m. deklaracijos jungtis tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvos būtų nepilna. Ir, antra, tautos atsparumui priešiškoms išorės įtakoms, valiai gintis yra svarbus įkvėpimas iš jos istorinių didvyrių.

Prisiminkime, kai prieš metus Rūta Vanagaitė, o kartu su ja ir Kremliaus propagandos mašina, ėmėsi skelbti šmeižtą apie partizaną Vanagą. Tuomet išplito grotažymės „Aš esu Vanagas“ ir didelė masė piliečių sau prieinamais būdais ėmėsi ginti vieno iš savo didvyrių. Tai buvo lūžis, kai išryškėjo, kad miško broliai nėra tik dar viena mūsų istorijos detalė, bet nemažai tautos daliai jie – kažkas daugiau.

Vykstant partizano Vanago perlaidojimo iškilmėms, viešojoje erdvėje ir socialiniuose tinkluose pasirodė ne vienas komentaras, kurių autoriai teigė, jog jie nėra Vanagai, taip lyg atsiribodami nuo prieš metus plitusios grotažymės. Nes Vanagas savo vardą jau pagrindė darbais, o mes nė nežinome, ar atsidūrę jo vietoje nebūtume pabūgę, nekovoję, gal net išdavę.

Nežinome, tačiau būtent todėl mums ir reikia partizanų. Ne tik jų atminimo, ceremoninės pagarbos minint kokias nors sukakties metines, o būtent jų buvimo – per kiną, muziką, istorijos pamokas, kaip savo santykio su negandos ištikta valstybe pavyzdžio.

Viename įspūdingiausių išlikusių autentiškų miško brolių liudijimų, savo dienoraštyje partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas parašė pokario rezistenciją iš esmės nusakančius žodžius: „Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidome. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijome, jeigu mes nugalėjome ir mirtį.“

Nesuvokiamai baisiomis sąlygomis gyventi priversti miško broliai, kurių daugelio likimas vienaip ar kitaip buvo tragiškas, šiandien žiūri tiesiai į akis. Ne tik mums, kurie į juos žiūri su didžiausia pagarba ir padėka, bet ir kolaborantams, savo budeliams, purvą pilančiam režimui Kremliuje. Žiūri tiesiai, nes tiesa buvo jų pusėje. Jie nugalėjo mirtį, nors ir buvo priversti mirti. O jų didvyriškos kovos įkvėpta tolimesnė, jau nebeginkluota pogrindinė rezistencija, padėjo išsaugoti laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją, Kovo 11-ąją virtusią kūnu. Tiesa laimėjo, miško broliai laimėjo.

Komentaro, kuris skambėjo per LRT RADIJĄ, autorius Vytautas Keršanskas yra politologas, Helsinkyje veikiančio Europos atsparumo hibridinėms grėsmėms kompetencijos centro (Hybrid CoE) Hibridinių įtakų programos direktoriaus pavaduotojas. Komentare išdėstytos mintys yra autoriaus asmeninė nuomonė.

 

V. Keršanskas