LRT nuotr.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, prabėgus vos kelioms dienoms po inauguracijos, išvyko su pirmuoju vizitu į užsienį. Jam pasirinkta didžiausia kaimynė – Lenkija. Nieko nuostabaus, nes geopolitinė dienotvarkė, geografinė padėtis ir bendra istorija pirštu prikišamai rodė Varšuvos kryptį. Juolab kad nuo pietinės sienos irgi sklinda teigiami signalai artimiau draugauti. Taigi vizitas iš anksto buvo nulemtas būti sėkmingas.

Nesvarbu, kas būtų tapęs Lietuvos prezidentu: Gitanas Nausėda, Ingrida Šimonytė, Saulius Skvernelis ar Vardenis Pavardenis, jų pirmoji oficiali kelionė užsienin būtų pavykusi. Varšuva ieško sąjungininkų Europos Sąjungoje, mat rinkimai ant nosies, o įgyvendinti visus duotus pažadus rinkėjams kainuoja. Santykių su Briuseliu pablogėjimas galėtų atnešti prastą rezultatą, todėl ir didinamas draugų ratas. Konkretūs darbai ar neesminiai nesutarimai gali kuriam laikui būti pastūmėti į pašalį, nes visiems tinka fanfarų fone pavaikščioti raudonu kilimu, pakštelėti draugystės bučinius ir kartu papietauti abiem pusėms apsikeičiant komplimentais.

Kiek netikėtas buvo prezidento G.Nausėdos kvietimas į Lietuvą ateiti lenkiškam bankui. Viena vertus, apie tokio banko žengimą kalbama mažiausiai trejus metus, kita vertus – ką reiškia prezidento kvietimas? Ogi nieko. Gal kam pasirodys, kad tai svarbu, bet realiai šiais laikais Gedimino laiškų stilius neturi jokio poveikio, mat demokratinėje aplinkoje net kunigaikščio balsas rinkai įspūdžio nedaro. Antai Saulius Skvernelis, kažkurio politinio nykštuko paskatintas, nežinia kokius laiškus, faksus, telegramas ar elektroninius laiškus siuntė pasauliniams prekybos tinklams, kad ateitų ir konkurenciją Lietuvoje padidintų bei kainas sumažintų. Kuo tokie bandymai baigėsi? Tyliu šnipštu. Viliuosi, kad premjeras iš šios istorijos pasimokė netikėti viešųjų ryšių „specialistais“, nes net tam tikrą laiką pamiršta kvailystė, atėjus tinkamam metui, bus priminta ir taps patyčių taikiniu.

Sugrįžtant prie prezidento vizito į Varšuvą – jis vizualiai buvo sėkmingas ir vykęs, tik nederėtų pro pirštus praleisti, kad interesų vektorius netrukus gali keistis ne itin malonia kryptimi, jei meilių šypsenų nelydės konkretūs darbai: parama Briuselio koridoriuose Lenkijos valdančiųjų požiūriui į vertybes ir Europos ateitį.

Visgi labiausiai nustebino šią draugystės kelionę lydėjusi aršiųjų antilenkiškų nuotaikų propaguotojų tyla Lietuvoje. Prezidento nepasmerkė nei dėl pirmojo vizito pasirinkimo, nei dėl to, kad jis su savimi nepasiėmė nė vieno Punsko krašto lietuvių, kad negulė kryžiumi dėl dvigubos „v“ leidimo vartoti oficialiuose dokumentuose. Regis, kad G.Nausėda tikrai sugebėjo apie save surinkti itin platų rinkėjų būrį.

Bus įdomu stebėti, kaip pasitikėjimo mandatą prezidentui pavyks naudoti vidaus politikos koridoriuose. Kol kas atrodo, kad valdančioji dauguma nenori veltis į konfliktą su rūmais sostinės Daukanto aikštėje. Ramūnas Karbauskis demonstruoja labiau užsiimantis partijos reikalais ir Viktoro Pranckiečio politinės karjeros pabaiga nei rokiruotėmis Vyriausybėje. Sudaromas įspūdis, kad už vykdančiosios valdžios potencialą bus atsakinga premjero–prezidento ašis, kažkiek įtakos lauko paliekama „naujosios“ valdančiosios koalicijos mažesniesiems broliams. Sunku spręsti, kuo baigsis toks žaidimas, žinant, kad Seimo Kultūros komiteto pirmininkui pilkuoju kardinolu patinka būti tik tuomet, kai jis valdo visas voratinklio gijas, o ir tarp „mažųjų“ koalicijos brolių yra didelę politinę patirtį turinčių ir begalinį valdžios alkį jaučiančių žaidėjų.

Nuo politinių interesų priklausys ir tai, ką deleguosime į eurokomisarus. Didžioji dalis visuomenės iki šiol nesupranta, nei kaip veikia Europos Sąjungos institucijos, nei kuo svarbi ši pareigybė. Todėl gyvuoja keli (nebūtinai neteisingi) mitai, kad Lietuva į šį postą deleguoti bando valdantiesiems įtikusius politikus (Algirdas Šemeta) arba rakštimi visiems skaudėjusius (Dalia Grybauskaitė, Vytenis Andriukaitis). Visuomenės sąmonėje pats postas labiau siejamas su pakankamai solidžiu atlyginimu, kurio nė vienas racionalus žmogus lengva ranka neatsisakytų, o ne su atsakomybe ir galimybe nuveikti prasmingų darbų. Gal todėl, skirtingai nei kaimynai, į šį postą nesiūlome premjerų, nors aukštos pareigos pačios kartais atveria platesnių kelių. Antai Latvijos buvęs premjeras Valdis Dombrovskis buvo atsakingas už ES finansus ir euro zoną, o Estijos buvęs premjeras Andrus Ansipas – už skaitmeninę ekonomiką. Abu jie buvo ir pirmininko pavaduotojai.

Bandau įvertinti, kurioje srityje Lietuvos atstovas būtų naudingiausias Europai ir Lietuvai. Daug nuveikėme informacinio saugumo padangėje, todėl logiškai turėtume pretenduoti į komisaro, atsakingo už Saugumo sąjungą, portfelį. Neabejoju, kad šio posto svarba per artimiausius metus tik didės. Jame matyčiau dabartinį krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį, tačiau nemanau, kad prezidentas jį išleistų. Jei reikėtų lažintis, rinkčiausi energetikos ministro Žygimanto Vaičiūno kandidatūrą: pažįsta Briuselio koridorius, o ir sujudimas energetikos įmonėse signalizuoja apie artėjančius pasikeitimus.

 

Ramūnas Terleckas