Virgis V. Kuprys / Asmeninio archyvo nuotr.

Nežinau ar jus nustebinsiu, bet visai mėgstu suktis virtuvėje. Kažkada „Rinkos aikštė“ net visą dideliausią straipsnį apie mano kulinarinius polinkius buvo paskelbusi: išdėsčiau jame beveik visą savo virtuvės filosofiją, ir dar anties krūtinėlės bei cukinijos kaspinėlių receptus pridėjau. Vėliau tą straipsnį paskelbė ir keli didieji Lietuvos portalai – noriu tikėti, kad ne vien dėl interviu iš manęs ėmusios žurnalistės talento ir teksto komponavimo įgūdžių, bet dar ir dėl to, kad visai nekvailai aš ten pašnekėjau.

Bet jeigu jums pasirodė, kad aš čia giriuosi, tai, žinokit, anaiptol. Kur jau ten: šiais laikais, kai aplink – vieni gurmanai ir kas antras – kulinarijos meistras, man net drovu kažkam prasitarti, jog mėsos gabalą sugebu išsikept. O kita vertus, aš ir iš tiesų nelaikau savęs virtuvės asu, nes paprasčiausiai – stokoju rezultatų pastovumo.

Matot, kai gamina tikras virtuvės šefas, tai jam, nepriklausomai nei nuo nuotaikos, nei nuo mėnulio fazės, patiekalas visada pavyksta daugiau ar mažiau tokio skonio, kokio jis ir tikisi bei siekia. Būtent tai jį ir daro profesionalu. O štai man mano kulinariniai eksperimentai kartais pavyksta, o kartais – nelabai. Todėl ir sakau, anoks čia iš manęs šefas: turiu kelis receptus, žinau kelias virtuvės gudrybes ir moku elgtis su peiliais, bet tai ir viskas.

Todėl tikrai būna, kad gaminant man kartais išlenda šioks toks nepasitikėjimas savimi, ypač kai gaminu ne vien sau. Tada atrodo, kad liaupsės mano patiekalams ir kulinariniams sugebėjimams yra nenuoširdžios ir gal net daugiau paguoda, nei kad tikri komplimentai. Ir čia net tais atvejais, kai patiekalai išties būna visai pavalgomi ar netgi skanūs. Tada ištinka toks paradoksas, kad vienintelis nepatenkintas, sėdintis prie mano stalo, būnu aš pats, ir tuoj pat pradedu inkšti bei purtyti galvą, kad viskas pavyko ne taip, kaip tikėjaus. Ar jums taip nebūna?

Bet kartą vienas mano pažįstamas, kuris, beje, ir pats yra neblogas kulinaras bei maisto kultūros žinovas, man išaiškino, kad toks mano elgesys nėra jokia naujiena pasaulyje, ir kad kyla jis tiesiai iš mano paties didelių lūkesčių. Viskas čia labai paprasta: kai gamini, tai visąlaik įsivaizduoji, jog esi beveik kaip koks Jamie Oliveris ar bent jau Beata Nicholson, todėl atitinkamai tikiesi, kad ir rezultatas bus praktiškai jų gaminamų patiekalų lygio. Lengva ranka įberi prieskonių, kažką paplaki, kažkiek apkepi ir kažkaip paserviruoji. Ir atrodo, kad viskas – tuoj visi paragaus ir nualps nuo patiekalų skanumo. Nes juk būtent taip viskas vyksta tose kulinarinėse laidose, kur esi matęs per televizorių, tiesa?

O pasirodo, kad skonis tų patiekalų nebūtinai yra toks, kokio tu tikėjaisi. Galbūt ne prastesnis, bet vis tiek kažkiek kitoks. Ir štai iš čia kyla ta įtampa bei vidinis konfliktas: tu tikėjaisi vienaip, o pavyko kažkaip kitaip. Ir tada jau girkit, mieli sveteliai, kiek norit, čepsėkit iš pasitenkinimo ir plokit per petį, o aš jau vis tiek nusivylęs, nes atrodo, kad viską sugadinau.

Kai šiek tiek pasidomėjau, pasirodo, yra net specialus terminas šiam reiškiniui pavadinti: tai vadinamoji „lūkesčių kilpa“, arba „lūkesčių skirtumas“. Visais tais atvejais, kai realybė neatitinka mūsų lūkesčių, mes truputėlį jaučiamės nuskriausti ir nukabiname nosį, nors rezultatas pats savaime dažnai nėra blogas. Ir su šiuo reiškiniu kasdienybėje mes susiduriame kur kas dažniau, nei galėtumėt pagalvoti. Čia jau ne vien apie kulinariją kalbant.

Be abejo, niekas nebandys jūsų įtikinti, kad lūkesčiai patys savaime yra kažkas blogo – neatimsi juk iš žmogaus noro svajoti, tikėtis ir siekti. Problemos prasideda tik ten, kur jūsų lūkesčiai tampa neadekvačiai per dideli. O kad jie išaugtų aukščiau nei dangus, užtenka įsijungti televizorių arba atsidaryti instagramą ir feisbuką.

Internete (ir televizijoje) visada atrodo, kad kiti gyvena geriau už jus. Visi ten kelia nuotraukas iš kelionių ir vakarėlių, visi giriasi atostogomis prie jūros bei nubėgtais maratonais, visi valgo tik restoranuose ir niekas niekada nesustorėja. Televizijoje (ir internete) niekam niekada nereikia dirbti, niekas niekada neneša šiukšlių ir pas nieką miegamajame nesusikaupia dulkės.

Instagrame ir feisbuke merginos netgi ir tose nuotraukose, po kuriomis giriasi, jog „aš čia be makiažo“, vis tiek visada būna nepaprastai gražios, nes moka tas nuotraukas paretušuoti ir dar uždeda „filtrą“, kad odos atspalvis būtų geresnis. Visų santykiai ten yra tobuli, tikslai – dideli, o šlovė – protu neišmatuojama. Ir visa tai, regis, pasiekta be jokių didelių pastangų.

Matydami visus tuos išdailintus įvaizdžius ir pakoreguotus gyvenimus mes patenkame į savotiškus fantazijos spąstus: mums ima atrodyti, kad būtent tai yra norma ir standartas, kad būtent toks turi būti vidutinio žmogaus gyvenimas. Ir ką tada darome, idant nepasirodytume prastesni už visus tuos, kuriuos sekame internetuose ir matom per televizorių? Be abejo, mes darome lygiai tą patį, ką ir jie: fotografuojam kiekvieną bent kiek geresnio gyvenimo apraišką, nuotraukas išlyginam, paryškinam ir apkarpom, kad nesimatytų kampe nudrengtų batų ir radiatoriaus, ir keliame jas į internetą – idant kiti galvotų, jog ir mūsų gyvenimas nepaprastai nusisekęs.

Bet realybė, su kuria mes susiduriame kasdien, yra kiek kitokia. Matote, reikalas tas, kad mes visi esame daugiau ar mažiau vidutinybės, statistiniai žmonės. Kad ir kaip jums nesinori to pripažinti, tiek jūs, tiek ir aš esame daugiau ar mažiau tokie patys, kaip ir dar kokie 80 procentų žmonijos. O likusieji 20 procentų yra arba savotiškas (savo srities) „elitas“, arba tie, kurie visomis prasmėmis gyvena gerokai blogiau už mus (sakykim, kad tai yra „dugnas“).

Kaip jūs manote, ką iš viso to pirmiausia mums rodo televizija ir internetas? Be abejo, ne vidutinį žmogų: jis niekam neįdomus, nes iš esmės yra beveik toks pat, kaip ir jo kaimynas. Mums rodomas arba tas „dugnas“ (kad bijotume iki jo nusiristi), arba „elitas“. O tuo tarpu visas vidurinysis sluoksnis (t.y. mes) į medijų akiratį tiesiog nepatenka, jis tarsi net neegzistuoja: mums jo nėra, nes mes jo nematom.

Ir štai todėl mums atrodo, kad jeigu tu nesi arba nenori būti priskirtas prie to „dugno“, tai tu neturi kito pasirinkimo, kaip tik būti pačiame viršuje. Pagaunate mintį? Mes nesąmoningai tikime (o gal esam įtikinti?), kad arba tu esi „elitas“, arba – niekas.

O tai, be abejo, yra nerealu. Žmonės, kurie yra pačiame viršuje (tai, ką mes vadiname „elitu“ – geriausieji savo srities atstovai), tam tikrus savo įgūdžius lavina ir šlifuoja ilgus metus. Ar jūs manote, kad Žydrūnas Savickas būtų stipriausias Visatos žmogus, jeigu štangą pakilnotų tik per atostogas nuvažiavęs į savo tėviškės sporto salę? Ar galvojate, kad Andrius Užkalnis būtų skaitomiausias Lietuvos rašytojas ir nuomonės reiškėjas, jei parašytų vos po vieną restorano apžvalgą per mėnesį? Nejaugi įsivaizduojate, kad Andrius Mamontovas būtų sėkmingiausias visų laikų Lietuvos atlikėjas, jeigu būtų parašęs tik „Laužo Šviesą“ ir dainuotų ją tik per Sausio 13-osios minėjimus?

Visi šitie žmonės diena iš dienos eina savo pasirinktu keliu ir daug dirba, kad būtų ten, kur dabar yra. Tik mes to nematome ir nesuprantame, nes niekas to viešai neparodo. Tuo tarpu mes užsiimam bet kuo kitu, tik ne tuo, kuo jie, tačiau norime ir gyventi taip, kaip jie, ir kad su mumis būtų elgiamasi taip, kaip su jais.

Ir štai čia susidaro ta vadinamoji lūkesčių kilpa: mes tikimės, kad mūsų namai bus dideli ir gražūs kaip iš žurnalų viršelių, bet galime sau leisti tik varganą butuką. Mes tikimės, kad mūsų atostogos prie jūros bus nerūpestingos ir su romantiškais saulėlydžiais, bet randame tik sausakimšą paplūdimį, apsiniaukusį dangų ir nežmoniškas kainas.

Jūs tikitės, kad sutuoktinis kas vakarą parneš jums gėlių, apipils bučiniais ir neprašytas padarys jums pėdų masažą, o jis vieną vakarą ima, ir grįžta visai nusikalęs: „kas vakarienei?“ Ir dar jūs tikitės, kad darbdavys jus vertins už jūsų sąmojį ir už tai, kad iškepėte bendradarbiams pyrago, o jis tik žiūri į jūsų darbo rezultatus ir priekaištauja, kad per dažnai geriate kavą.

Ir jūs tampate irzlūs bei viskuo nepatenkinti, nes realybė jums nesuteikia to, ko jūs iš jos tikitės. Normalus gyvenimas jums atrodo nieko vertas, nes jis neatitinka feisbukinių standartų, nors visai gali būti, kad ne toks jau ir prastas tas jūsų gyvenimas: jūs turite jaukų butuką, jūs galite sau leisti nuvažiuoti prie jūros, jūsų vyras stengiasi ir daug dirba, kad aprūpintų šeimą, o jūsų viršininkas tikisi užbaigti labai gerą sandėrį ir pakelti jūsų atlyginimą, todėl tiesiog nori, kad visi labiau pasistengtumėt.

Štai ką jums ir bandau pasakyti: viskas yra ne taip jau blogai, kai pasižiūri giliau. Čia ir yra mano receptas kaip tapti laimingam, kurį jums žadėjau šito rašinio antraštėj: tiesiog sumažinkite savo lūkesčius ir pasidžiaukite realybe. Jums visai nebūtina gaminti taip, kaip Jamie Oliveris – vietoj to pasistenkite pagaminti taip, kad tiesiog būtų skanu. Ir būtinai pasimėgaukit pačiu procesu, nes juk ar gali būti kas nors smagiau, nei kad suktis virtuvėj? Skanaus ir gražios jums dienos, mano broliai ir seserys, likit sveiki!

 

Virgis V. KUPRYS