Virgis V. KUPRYS

Papasakosiu jums istoriją, broliai ir seserys, apie tokį garsistą, kuris kažkada dirbo mano komandoje. Tai buvo toks dar pakankamai jaunas, gana dailiai nuaugęs vyriokas, bet ne itin spindintis entuziazmu ir iš pažiūros jau kiek pavargęs nuo savo gyvenimo.

Apie visokius hercus ir dažnius jis išmanė visai neblogai ir nuolat ieškojo progos apie tai pašnekėti. Dar jis nepraleisdavo progos kiekvienam sutiktam pasiguosti, kad mes jam mokame per mažai, o tai jis laikė pakankamu pretekstu į savo darbą žiūrėti gana atmestinai.

Bet kai jau atsistodavo prie pulto, tai dirbdavo… Na, kaip čia jums pasakius. Maždaug taip pat, kaip ir dauguma jaunų garsistų, įsivaizduojančių, kad jie yra nepakeičiami. Tai yra – vidutiniškai: nepasakysi, kad labai prastai, bet ir ne stebuklingai. Galbūt jam būtų sekęsi kur kas geriau, jei ne tas atsainumas ir įsivaizdavimas, kad jis viską žino… Bet čia jau, taip sakant, istorija nutyli.

Tai štai: su tuo vyruku mes visą sezoną dirbdavom tokiuose nedideliuose renginukuose, kurie vykdavo kartą per savaitę. Aš vesdavau, o jis rūpindavosi garsu. Pinigus už tuos renginukus pasidalindavome po lygiai, ir daugiau ar mažiau vienas kitą pakęsdavom.

Bet prasidėjus naujam sezonui man teko pasinerti į kitus projektus, o jam paskyrėme dirbti naują renginių vedėją. Ir jau po pirmo tokio renginio nežinau kaip ten tam mūsų garso berniukui susišvietė, bet jis nusprendė pats sau pasididinti atlyginimą. Niekam nieko nesakęs tiesiog pasiėmė didesniąją dalį bendro honoraro, ir viskas.

Kai paprašiau jo pasiaiškinti dėl tokio neregėto įžūlumo, jis pradėjo man kažką sapalioti apie tai, kad garsistas turi gauti daugiau už vedėją. Mat vedėjas tai ką – jis tik kalba. O garsistas, tuo tarpu, dirba!

Žinoma, iki galo šitų jo marazmų neišklausiau: atleidau jį per daug nieko neaiškinęs. Daugiau nei dešimtmetį pats ir vedu, ir garsinu renginius, todėl puikiai žinau, kuris darbas ko yra vertas ir už ką konkrečiai žmonės mums pinigus moka. O jis tikrai nedirbdavo taip, kad būtų verta mokėti daugiau.

Bet čia net ne tame esmė, o paprasčiausiai – pats požiūris. Jeigu jūs dviese darote renginį, bet tu, užuot žiūrėjęs, kaip kuo geriau atlikti savo pareigą, labiau rūpiniesi tuo, kiek „sveria“ tavo partnerio darbas, tai… ar yra dar apie ką čia kalbėti?

Aš žinau, kad atsiras žmonių, kurie šitoj vietoj su manimi nesutiks. Ir aš pats, jeigu būčiau norėjęs pasirodyti labiau lankstus ir pažangaus mąstymo, tai gal nebūčiau buvęs toks kategoriškas ir toks griežtas su tuo vyruku. Žinot, kai kuriose knygose (kurios Vakaruose prieš dvidešimt metų buvo laikomos labai pažangiomis, o dabar tokiomis laikomos pas mus) yra rašoma, kad jeigu, pavyzdžiui, viršininkas pagauna savo darbuotoją vagiliaujantį, tai nebūtinai jį iš karto turėtų atleisti. Galbūt tą darbuotoją vagiliauti verčia aplinkybės ir nepriteklius? Tokiu atveju reiktų apsvarstyti galimybę vagiliautojui pakelti atlyginimą: taip jis nebejaustų poreikio vogti, bet užtat jaustų begalinį dėkingumą savo viršininkui ir t.t. Ir tada pražystų visos pievų gėlės, pasaulyje įsivyrautų taika ir ramybė, ir visi aplinkui būtų viskuo patenkinti.

Skamba visa tai gražiai, tiesa? Ypač „ant popieriaus“. Bet kad realybėje visa tai neveikia. Iš tiesų iš tiesų sakau jums: tie, kuriems vagiliavimas atrodo normalus dalykas, vagiliaus net ir tada, kai duosite jiems milijoną. Nes būtent – jiems tai atrodo normalus dalykas. Ir aš pažįstu žmonių, kurie uždirba tikrai gerus pinigus, bet vis tiek iš savo darboviečių tempia viską nuo kopijavimo popieriaus iki sąvaržėlių, kurių jiems nereikia, ir nuo kavos pupelių iki segtuvų su informacija, kurios jie niekada nepanaudos.

Toks yra vagiliautojų mentalitetas, ir pinigai (ar jų kiekis) čia nieko nevaidina. Ir esu visiškai tikras, kad lygiai tas pats galioja ir tam mano buvusiam garsistui: mes galėjom kelti jo atlyginimą tiek, kiek tik jis nori, bet aš duodu nukirsti visus savo (muzikanto) pirštus, kad nuo to jis nebūtų pradėjęs stengtis labiau. O ir kam? Juk jeigu tau už darbo imitavimą dar ir atlyginimą pakelia, tai ar čia nėra tikrų tikriausias ženklas, kad ir toliau turėtum taip pat simuliuoti?..

Bet žinote, kokią aš dar mintį audžiu apie visą šitą istoriją?.. Kad jeigu mes tada būtume sumažinę vedėjo atlyginimą, tai tas mūsų garsistas būtų buvęs visiškai patenkintas (bent jau kažkurį laiką). Net ir tuo atveju, jei jo paties atlygis būtų likęs visiškai toks pat, koks buvo. Nes visa esmė čia buvo ne tame, kiek jis (garsistas) uždirba, o tame, kad jis gauna lygiai tiek pat, kiek vedėjas. Štai kur šaknys, broliai ir seserys! Tokio tipo žmonėms visada labiau už viską norisi, kad kitam būtų blogiau. Jiems kažkodėl atrodo, kad jeigu visų aplinkinių žvakeles užpūsi, tai tavo paties žvakė degs ryškiau – štai kur geležinė logika! Nepaisant to, kad prieštaraujanti bet kokiems fizikos dėsniams.

Leiskite truputėlį nukrypti nuo temos: ar esate skaitę Volterą? Jo „Kandidas“ šiuolaikiniam protui gali pasirodyti gal kiek ir naivokas, bet tai išties labai išmintinga, smagi ir gana lengvai paskaitoma istorija. Jos pagrindinis herojus Kandidas dėl neišpasakyto savo naivumo vis įsivelia į bėdą, ir jam atrodo, kad nėra pasaulyje žmogaus, kuriam nesisektų labiau už jį. Bet kiekvienas sutiktas jam pasakoja savo gyvenimo istoriją ir įtikina, kad jo vargai – dar didesni.

Apkeliavęs visą pasaulį ir patyręs visokiausių nuotykių, likimo mėtytas ir daužytas Kandidas pagaliau suranda savo gyvenimo meilę Kunigundą. Jie nusiperka ūkį ir tikisi pagaliau ramiai pagyventi, bet čia ir vėl ištinka bėda: Kunigunda su kiekviena diena darosi vis piktesnė ir vis labiau nesukalbama, o ir patį Kandidą galutinai priveikia nuobodulys. Tad jie nusprendžia nueiti pas vietos išminčių paklausti patarimo, kaip šitą bėdą išspręsti.

Ir tas išminčius štai ką jiems paporina: kad ir kas benutiktų jūsų gyvenime, svarbiausia yra žiūrėti savo sodo. Kai jūs mažiau dairotės, kas vyksta už jūsų tvoros, o labiau rūpinatės savo sodu, jūs visada turite ką veikti, nenorite sau daugiau, negu jums priklauso ir reikia, ir turite geresnį derlių, iš kurio gausite pelno. Kitaip tariant, nuoširdus darbas apsaugos jus nuo trijų didžiausių žmonijos blogybių: nuobodulio, ištvirkimo (plačiąja prasme) ir neturto.

Nesu tikras, ar Volterą šiais laikais dar dėsto mokyklose. Man regis, kad jau ir mitiniais „mano laikais“ mokyklų programose jo nebebuvo. Bet ar jums neatrodo, kad būtent šito pirmiausiai ir turėtų būti mokomi jūsų vaikai?

Jeigu man gyvenime kažkiek ir pasisekė, tai pirmiausia dėl to, kad niekada nesibaidžiau sunkaus darbo ir ilgų valandų. Tikriausiai paveldėjau tai iš mamos, didžiąją gyvenimo dalį dirbusios juodžiausią fizinį darbą.

Nė viename darbe man neteko reikalauti, kad pakeltų atlyginimą. Vietoj to visada stengiausi dirbti taip gerai, kaip tik įstengiu, ir žinote ką? Darbdaviai beveik visur tą atlyginimą man patys pakeldavo. O jei nepakeldavo, tai visada atsirasdavo kažkas kitas, pasiruošęs už mano darbą mokėti daugiau.

Ir būtent dėl to aš niekada neverkšlenau, kad Lietuvoje nėra darbų – man jų visada užtekdavo. Niekada nesu keikęs valdžios, kad nepakelia minimalaus atlyginimo, nes žinojau, kad už gerą darbą visada moka daugiau, nei minimumą.

Ir galų gale – niekada per daug nesirūpinau tuo, kiek uždirba kiti. Nes o kokia to prasmė? Rinka visada moka tiek, kiek tu esi vertas, ir jeigu kažkas uždirba daugiau už tave, tai greičiausiai dėl to, kad arba dirba daugiau, arba turi kažkokių įgūdžių ir žinojimų, kurių tu neturi. Todėl nėra prasmės savęs lyginti su kitais: vienintelis žmogus, su kuriuo verta lygintis, esi vakarykštis tu pats.

Aišku, jūs turite teisę su manim nesutikti. Viena mano kolegė tikriausiai sakys, kad aš ir vėl propaguoju idėją „darbas išlaisvina žmogų“. Bet niekuo negaliu padėti – man patinka gyventi taip, kaip gyvenu. Dabar esu ten, kur ir norėčiau būti, todėl manau, kad elgiuosi ir galvoju teisingai. Šiandien man apskritai nelabai rūpi, kas vyksta už mano sodo tvoros: kas pykstasi ir kas bičiuliaujasi, kas kokius karus kariauja ir po kokiais lozungais slepiasi. Man netgi nebesvarbu, koks karalius dabar sėdi soste, nes tai nelabai turi įtakos mano derliui.

Ir aš nebandau jūsų įtikinti, kad turite lenkti nugarą iki savo dienų galo – šis rašinėlis ne visai apie tai. Jūs tikrai galite rinktis gyventi kitaip, jeigu tik po to neverkšlensit, kad gyvenimas yra neteisingas. Bet kad ir kaip begyventumėt, pirmiausia žiūrėkite savo sodo.

Virgis V. KUPRYS