www.rinkosaikste.lt nuotr.

Nė kiek neabejoju, jog kiekvienas, netgi turėdamas savo kišenėje sutaupytą šimtą eurų, galvoja: kaip čia juos tikslingiau panaudojus arba kaip sėkmingiau padidinus jų kiekį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog užduotis tikrai ne iš lengvųjų.

Kas čia gali padėti? Žinoma, pirmiausia tariamasi šeimoje. Dar galima būtų kreiptis į konsultantus, kad jie tau sudarytų pinigų „auginimo“ schemas. Bet, kaip dažnas pagalvoja, kad tai tokia maža suma, tad kaip ir nepatogu pasidaro konsultuotis, ieškoti informacijos. Reikia daugiau.

Pelningumo klausimas

O iš kur paimti daugiau? Galima papildomai pasidarbuoti. Kažkiek vis tik užsidirbsi. Galima dar labiau „diržą“ susiveržti. Irgi variantas.

Bet, ko gero, pelningiausia – išsirinkti tinkamus politikus, kurie deramai vadovautų rajonui, valstybei. Protingų ir darbščių politikų dėka mes galėtume sutaupyti daugiausiai. Labai daug.

Politikai turi ir gali priimti pinigus „auginančius“, t. y. gyvenimo kokybę gerinančius sprendimus.

Tik atlikęs konstitucinę pareigą – nuėjęs balsuoti rinkimų dieną, gali gauti ne taip ir mažai: viltį, kad tavimi ir tavo poreikiais deramai pasirūpins. Nereikės nei kelių, nei tinklų pačiam tiesti. Tegul ir netiesiogiai, bet kapsės pinigėliai į tavo kišenę. Galvoji, kad atėjo politikas ar rajono vadovas ir iš savo asmeninės kišenės gatvę išasfaltavo, kelią nutiesė ar biblioteką įrengė, nesvarbu, kad ir skaitytojų joje  beveik nėra. Negi suksi galvą, kad viskas daroma iš tavo pinigų, kurie per mokesčius atskaitomi nuo  uždirbtos sumos?

Bet jeigu dar prieš eidamas balsuoti žmogus gerai pagalvotų, tai iš tikrųjų ir visai neblogai gali gautis. Tik už balsavimą, o tiksliau, tik už teisingą pasirinkimą.

Jeigu būtume reiklesni, turėtume daugiau

Jei už mūsų sumokėtus mokesčius reikalautume, kad būtų atliekami gerai apgalvoti ir gerinantys mūsų gyvenimo kokybę darbai rajone, o už jų panaudojimą būtų atsiskaitoma ne gražiomis valdžios žmonių fotografijomis, bet asmenine atsakomybe ir konkrečiais darbais, kurie bylotų, jog realiai buvo sutaupytos ir racionaliai panaudotos biudžeto lėšos, todėl darbų būtų atlikta daug daugiau ir kokybiškiau. Ir tai būtų parodoma papildomai sutvarkytais  keliais, įvestais į tavo namus tinklais, sumažintais mokesčiais, naujomis darbo vietomis, augančiu gyventojų skaičiumi, sudarytomis geriausiomis bei perspektyviausiomis sveikatos stiprinimo programomis, vaikų mokymuisi palankiausiomis ir kokybiškiausiomis sąlygomis ir t.t. Tada gal ir galėtume politikams nusilenkti ir pasakyti: „Šaunuoliai, gerai padirbėjote, pasukote galvas“.

O kai tik statomi „parodomieji“ tiltai ar paplūdimiai už kelis milijonus, tai tada kiemai lieka neasfaltuoti ir neišvažiuojami, daugiabučių namų kvartalinė renovacija, suplanuota dar prieš keliolika metų, buksuoja, nors ir europiniai pinigai jau yra ir idėjų kažkokių naujų nereikia.

Kaip ir tikėtina, jog tada nebūtų „auksinės“ gatvės, kuri teturi vos keliolika metrų, bet jos rekonstrukcija kelis kartus brangesnė nei kitų.

Ir senamiestyje neišdygtų iš po nakties, kaip grybai po lietaus, eismą ribojantys ženklai, kurie pareikalavus piliečiams, galiausiai buvo nuimti.

Kaip ir neturėjo būti daugiabučių namų bendrijoms „primestų“ aplinkos tvarkymo sprendimų, kurie buvo priimti nepasitarus su gyventojais, vėliau kaip ir pripažinti negaliojančiais, o tada diskutuojama kone dvejus metus laiko ir galiausiai priimamas sprendimas, kurio vykdymas atidėtas, panašu, kad po rinkimų. Žodžiu, tegul kiti sukeltą sumaištį taiso.

Kaip ir, greičiausiai, palaikant ir išlaikant krepšinio komandą, būtų rasta būdų, kad nereikėtų atiduoti krepšiniui šimtų tūkstančių eurų iš biudžeto ar įrenginėti, kaip daugelis dabar juokauja, „užliejamą paplūdimį su supiltomis kopomis“, kainuojantį vėlgi kosmines sumas ir t. t.

Mūsų juk niekas neklausė, ar mes norime taip savo pinigus investuoti ir tokiomis sumomis. Gal mes norime ženkliai kukliau išsiversti ir sutaupyti keletą milijonų mūsų šiandienos gerovei: mažesniems mokesčiams, geresnėms paslaugoms, mašinų stovėjimo aikštelėms mieste ir t. t.?

Kai žmogui kasdieniams dalykams trūksta pinigų, tai toks lėšų paskirstymas tikrai neatitinka šiandienos realijų.

Kai daroma valdiškais pinigais, tai ir rezultatai valdiški?

Už atskaitytus iš mūsų atlyginimo pinigus galime ne tik augančią valdininkų armiją išlaikyti, bet ir sau naudos turėti. Ir visai nesvarbu, kiek įkrito eurų nuo tavo atlyginimo mokesčių pavidalu į biudžetą. Visi gausime paslaugų vienodai. Nebent veiklesnis bendruomenės pirmininkas ar seniūnas „pramuš“ kokį projektuką, o aktyvus rajono meras pritrauks valstybės investicijų į rajoną, o jei ne, jei ir gautų neįsisavins, tai tavo pinigėliai keliaus į kitas savivaldybes ir jų gyventojai jais naudosis kurdami modernią ir reikalingą jiems infrastruktūrą. Tokia ta realybė.

Kaip nesvarbu niekam, kad Petriuko Jonukas iš atokaus miestelio mokosi klasėje, kur tik 8 mokiniai, o Jonuko Onutė eina į mokyklą, kurios klasėse mokosi po 30 mokinių.

Jonukas uždirba triskart daugiau už Petriuką ir mokesčių sumoka tiek pat kartų daugiau į valstybės biudžetą, o jo vaiko mokytoja net keliskart pigiau atsieina. Bet kam tai reikšminga. Juk ne savo pinigus taip skirsto. Išeitų, jog stengiasi  politikai lygiavą išlaikyti. Bet taip juk buvo ir nieko gero neišėjo?

Klaidos ir pamokos

Nuo mūsų priklauso, kokia bus valdžia. Ar mes tik emocijomis vadovaujamės, ar sugebėsime sudėlioti esminius akcentus.

Jei norime gyventi taip, kad mūsų uždirbti pinigai mums naudą neštų, reikalingi protingi, darbštūs, besigilinantys ir mylintys žmones politikai, o ne tik „rankų kilnotojai“ Tarybos posėdžių metu.

Bet kiekvienas bendruomenės žmogus, kaskart eidamas rinkti vietinę valdžią, Seimo narius, susiduria su dilema: ką rinkti? Į kurį investuoti, kad pinigai sugrįžtų su kaupu? Kaip neapsigauti?

Čia, ko gero, labai svarbu suprasti, kuo skiriasi klaida nuo pamokos? Kai klaidas analizuoji, tai turi išmoktas pamokas ir puikią patirtį, o kai tik tauški, kad tu viską žinai, o kiti tai nieko verti – kaupi užprogramuotų klaidų bagažą sau ir kitiems, kurį atversi ir ateityje. Ir pabirs iš jo nesėkmės, nusivylimai, pyktis, emigracija…

 

Nijolė NAUJOKIENĖ