R. Terleckas

Viena iš garsiausiai kalbančių Lietuvos politikių Aušra Maldeikienė (šiandien tarnaujanti Briuselyje) mėgsta pasišaipyti iš žurnalistų neprofesionalumo. Dažniau be pagrindo, bet neslėpsiu, kad ir man kartais pasirodo, jog kritinio mąstymo žurnalistams pritrūksta.

Praėjusią savaitę žiūrėdamas kažkurios televizijos reportažą kilstelėjau antakius, kai išgirdau rimtu veidu porinant, kad elektra pigs, nes „Ignitis“ (buvusi „Lietuvos energija“) privaloma tvarka visiems sumontuos išmaniuosius skaitiklius. Leiskite paklausti, kaip 150 mln. eurų vertės projektas atpigins elektros energiją? Nemokamų pietų nebūna, tuos šimtus milijonų suneš vartotojai. Tą puikiai supranta Seimo narys Virgilijus Poderys, todėl prieš kameras neįtikinamai ir nerišliai bandė ką nors pasakoti apie vartotojams duodamą meškerę. Meškerykotis brangokas: tik pamišę žvejai tokį pirktų. Reportaže nuskambėjo ir kita naujiena – pasirodo, „Ignitis“ grupei priklausanti bendrovė ESO nuo 2012 m. nepagrįstai 4 iš 10 atvejų elektros nutrūkimus priskirdavo nenugalimiems atvejams, ir dar 4 iš 10 – išorinio poveikio priežastims, nusprendė Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba. Paprasčiau tariant, ESO apgaudinėjo vartotojus. Žurnalistas Ernestas Naprys pastebi, kad tokios manipuliacijos galėjo būti susijusios su bendrovės vadovams išmokėtomis premijomis. „Ignitis“ mėgsta pasigirti aukščiausio skaidrumo standartais, V.Poderys paporinti apie nepriklausomų valdybų naudą, tačiau neteko girdėti, kad nelabai skaidriems vadovams bent būtų parodytos durys.

Piliečių kišenes tuština ne tik išgalvotos audros – kartais kelis milijonus tenka išmesti į balą, nes taip numato įstatymai. Įvairiais skaičiavimais apie du milijonus eurų sumokėjome už naujus rinkimus į atsilaisvinusias Seimo narių vietas. Atsidūstama, kad demokratija kainuoja, bet manau, kad atėjo laikas atsisakyti nesąmonių. Valstybei tarnauti pasižadėję piliečiai nusprendžia, kad tai geriau darys mero kėdėje ar trindami Briuselio suoliukus, o už tokius norus turi sumokėti net patys socialiai pažeidžiamiausi sluoksniai. Dabar madinga projektinė veikla, siūlyčiau ją taikyti ir Seimo nariams: pasirašei sutartį ketveriems metams, tai nedalyvauk nei savivaldybių, nei Europos Parlamento rinkimuose. Dalyvauji, vadinasi nedirbi suderėto darbo, atlyginimas rinkimų metu nemokamas, nieko negauna ir padėjėjai. Nusprendei geriau būti meru – būk, bet grąžink sumokėtą atlyginimą, nes tikslas nepasiektas ir kontraktas pažeistas.

Prie balsadėžių atėjo tiek mažai rinkėjų, kad politologams nėra pakankamai medžiagos gilesnėms išvadoms daryti. Galiu pasidžiaugti, kad šoumenai Rūta Janutienė ir Kristupas Krivickas pralaimėjo, nereikės prisiimti svetimos gėdos, bet nesu tikras, ar rezultatai nebūtų kitokie, jei rinkėjų aktyvumas būtų buvęs didesnis. Gal kiek netikėtai atrodo Gintauto Palucko fiasko sostinės Žirmūnų apygardoje – pastangų ir pinigų dėta tikrai nemažai, o pergalių kaip nėr, taip nėr. G.Paluckui turėtų būti itin apmaudu prapilti būtent ten, kur vienas socialdemokratų lyderių Vytenis Andriukaitis visada laimėdavo. Turėtų būti net neramu, nes V.Andriukaitis grįžo į Lietuvą, yra itin aktyvus politikas ir antraplanis vaidmuo partijoje jo netenkins. Piliečiams viena geriausių žinių – daugiau rinkimų šioje Seimo kadencijoje nebebus spėta surengti.

„Alytaus naujienos“ praneša, kad šiemet rugsėjo antrąją (pirmoji buvo sekmadienis) į Makniūnų pagrindinio ugdymo ir daugiafunkcį skyrių neužsuko nė vienas mokinys, o mokytojų yra dvidešimt, jiems vasarą buvo mokamas atlyginimas, nors žinota, kad rudenį mokiniai neateis. Niekam nėra paslaptis, kad mažųjų mokyklų išlaikymas kainuoja pernelyg daug, bet niekas šios problemos spręsti nenori, nes tai ne tik švietimo, bet ir socialinio lauko dėmuo. Paprasčiau grįžti vos ne šimtu metų atgal: vienoje klasėje sėdi skirtingo amžiaus vaikai. Akivaizdu, kad sprendimą reikės atrasti, bet kol delsiama, milijonai vėl merkiami į balą. Blogiausiai tai, kad vaikai negauna kokybiško mokymo bei atskirtis tarp kaimo ir miesto mokinių didės katastrofiškai, didės ir socialinė atskirtis, o kur nors tolumoje girdėsis kalbos apie reformos reformą, apie prestižinę mokytojo vietą visuomenėje ir panašūs tušti žodžiai.

Kol mes už milijonus renkame tris naujus Seimo narius ir krapštome pakaušį, ką veikti su prievarta energetikų brukama brangia meškere, pasaulis atidžiai seka šešiolikmetės mergaitės iš Švedijos Gretos Thunberg pastangas kovoti su klimato atšilimu. Tą jį daro itin audringai, gal todėl atsiranda vis daugiau abejojančių, ar už mergaitės nuoširdumo nekyšo kieno nors interesų ausys.

Įdomiausia tai, kad Gretos kova ir žiniasklaidos dėmesys taip įaudrino visuomenę, jog net Lietuvos socialiniuose tinkluose prasidėjo nuožmus nuomonių karas, kai argumentų savo tiesai pagrįsti nebeieškoma, o nesigėdijant patvorinių epitetų visi skirstomi į priešus ir savus. Savotiškai primena Klonio gatvės laikus, kai vienos mergaitės istorija skaldė visą Lietuvą. Derėtų pastebėti, kad kažkokia nenusakoma įtampa jau kurį laiką tvyro ore: nuo lentelių pjaustymo iki budėjimų sostinės Lukiškių aikštėje prieš nepatinkančio monumento maketą. Lieka viltis, kad vėstantys orai atvėsins ir karštas galvas.

 

Ramūnas Terleckas