R. Terleckas

Nežinau, ar daug skaitytojų, permesdami akimis naujienas apie įvykius ir jų herojus, nevalingai parausta išgyvendami gėdą dėl dalies bendruomenės narių elgesio. Per kelias savaites ne kartą teko pajusti tokį jausmą.

Prezidentas Gitanas Nausėda iškeliavęs į Japoniją smagiu tikslu – pagerbti naujojo imperatoriaus, netrukus kelioms dienoms išnyko iš visuomenės akiračio. Vėliau paaiškėjo, kad prezidentas tiesiog nusprendė pratęsti malonią kelionę ir patyliukais aplankė dukrą, kremtančią mokslus Pietų Korėjoje. Meilė dukrai ir šeimai – pagirtinas bruožas, juolab, kai buvome pripratę, kad prezidentai daugiausia laiko skiria darbui: taip jau klostėsi prezidento institucijos Lietuvoje istorija. Nemanau, kad kas būtų pasmerkęs prezidentą už dukros lankymą, bet yra keli dalykai, kuriuos G.Nausėda turėtų kuo greičiau suvokti. Visų pirma, iš politikų, o ypač užimančių aukščiausius postus, visuomenė reikalauja ne tik nepriekaištingų sprendimų, bet ir didžiausio viešumo bei skaidrumo. Šįkart pirmosios poros nukrypimą nuo skelbtos darbotvarkės mėginta nuslėpti, vėliau nelabai rišliai aiškinta apie tokios išvykos kainą. Dalis politologų pirštu baksnoja į prastus patarėjus, esą neišmano komunikacijos vingrybių. Mano galva, prezidentūroje tikrai dirba profesionalūs viešųjų ryšių specialistai, tik abejoju, ar jų patarimų vadovas klauso ar bent išklauso, antraip prezidentui derėtų pagalvoti apie galimybę performuoti savo komandą.

Kitas dalykas, į kurį derėtų atkreipti dėmesį: itin kruopščiai planuoti užsienio vizitus, kai namie situacija nėra pati stabiliausia ir neaišku, kam palikta sprendimo teisė svarbiais klausimais. Alytaus gaisras yra nedidelė pamoka, kad į įvykius dera reaguoti greitai, nesvarbu, Vilniuje, Tokijuje ar paslapčiomis Seule vieši. Nežinau, ar pirmąją Lietuvos porą į Pietų Korėją lydėjo tik apsauga, bet manyčiau, kad šalia prezidento visada turi būti patarėjas, kurio nuomonė jam būtų svarbi (nekalbu apie artimiausius šeimos narius).

Nebūtų itin gerai, jei po oficialios kelionės – pagerbti Japonijos imperatorių ir neoficialios – apkabinti dukrą, pradėtų formuotis nuomonė, kad G.Nausėdai tiesiog patinka keliauti. Ypač, kai kitas vizitas suka į Vatikaną ir Italiją. Prezidento atstovas pranešė, kad su Italijos vadovais bus kalbama apie Rusijos keliamas grėsmes. Žinant italų požiūrį į Rusiją, nemanau, kad G.Nausėdos laukia įdėmūs klausytojai. Tokiame kontekste vis garsiau skamba pasišaipymai, kad pakeliui iš Azijos prezidentas Lietuvoj pasitikrino sveikatą ir iškeliavo į Romą. Kitų metų valstybės biudžetas ir sustingusi vyriausybė tegu eina skradžiai su visais rinkimams besirengiančiais politikais.

Tiesa, prezidento patarėjas lankėsi nacionaliniame radijuje, kalbėjo, kad dėl naujų mokesčių reikia sutarti su visuomene, išaiškinti jų naudą, išsamiai diskutuoti, bet paskui pridūrė, kad gyvenimas kartais bėga labai greitai… Per interviu taip ir nesugebėjo tiksliai paaiškinti, kokias mokesčių pataisas konkrečiai siūlo prezidentas, kurias vyriausybė ir valdantieji? Susidarė įspūdis, kad nelabai ir žino, kaip siūloma apmokestinti bankus bei prekybos centrus, koks bus taršių automobilių mokestis. Netrukus lapkritis įpusės, o valdžioje sumaištis, rietenos bei pamiršti prezidento pažadai visus susodinti už apvalaus stalo.

Tuo metu penkios verslininkus vienijančios organizacijos trečiadienį raštu kreipėsi į premjerą ir Seimo valdybą dėl jų nuomone laužomo susitarimo su verslu.

„Ar šioje valstybėje galioja susitarimai, kuriuos pasirašo socialiniai partneriai? Ar moralu didinti mokesčius dirbantiems žmonėms ir verslui, kai visiškai neprižiūrima, kaip tiek mokesčiai išleidžiami?“ – spaudos konferencijoje trečiadienį retoriškai klausė Robertas Dargis, Pramonininkų konfederacijos prezidentas. Premjeras Saulius Skvernelis tikino, kad susitarimas nėra laužomas, kad tiesiog pasikeitė aplinkybės ir tikino, kad iš vyriausybės rūmų atkeliavo tik vienas siūlymas – apmokestinti taršius automobilius. Taigi ir vėl keistoka situacija – siūlymų keisti mokesčius tuzinas, tik neaišku, nei kas konkrečiai juos iškepė, nei kas už tokį jovalą atsakys.

Nejaukiai klausytojus bei skaitytojus turėjo nuteikti itin piktas premjero tonas kalbant apie mokytojų, dėstytojų reikalavimus laikytis pažadų, o pikti pajuokavimai politikų pusėn, esą daugelis laukia jo šermenų, rodo, kad premjerą iš kantrybės išvedė byrantis biudžeto projektas, tačiau tokį postą užimantis valstybės tarnautojas negali sau leisti panašios retorikos.

Teko nurausti išgirdus Ramūną Karbauskį kaltinant opoziciją dėl premjero ligos ir priduriant, kad dedamos visos pastangos, jog ir kitų valdančiųjų lyderių sveikata pašlytų. Atkurtos Lietuvos istorijoje nepamenu fakto, kad politikas taip kalbėtų. Bet Seimo Kultūros komiteto pirmininkas dėl to sau galvos nesuka ir dar tą patį vakarą Nacionalinio transliuotojo eteryje atsakinėjo į iš anksto suderintus klausimus. Tąkart svetimą gėdą teko išgyventi ne dėl R.Karbauskio demagogijos, o dėl kolegos gebėjimo tikti ir įtikti. Gal netrukus sulauksime politinės-analitinės laidos „Kas geresnio, Ramūnai?“.

Ramūnas Terleckas