Ramūnas Terleckas

Kai rašiau šį komentarą, dar nebuvo žinoma, ar pirmąjį liepos penktadienį gims „naujoji“ valdančioji koalicija. Pernelyg ilgai politinėje scenoje gyvavęs spektaklis lyg ir turėtų pasibaigti, nes išsisėmė ir režisierius, ir aktoriai, o ir žiūrovų, išskyrus vasarą nuobodžiaujančius žurnalistus, nebepritraukia.

Žinoma, galima tempti iki liepos 12 d. vyksiančios išrinktojo prezidento inauguracijos. Tuomet dar kelis kartus televizijų eterio sulauks personažai, panašūs į svarbius politikus, dar savaitę bus galima nieko neveikti, nes inauguracijos diena, nežinia kodėl, virto mistine riba tarp „iki“ ir „po“. Galbūt po pirmojo rinkimų turo į prezidentus, kai premjeras Saulius Skvernelis buvo nuleistas iš puikybės Olimpo. Tuomet vyriausybės gyvenimas sustojo – niekas nenori priimti jokių sprendimų, nes kortų namelis netikėtai subyrėjo, graužia nežinia, kas bus po liepos 12 d. Kas vadovaus, kas rodys kryptį, kas baus už iniciatyvas ar tinginystes? Bet politikai nebūtų politikais, jei nesugalvotų, kaip sujaukti rinkėjų protus ir paslėpti savo nuovargį beprasmiškų procesų ratiluose. Todėl ir vyksta „naujosios“ koalicijos spektaklis. Jei bent kiek stabtelėtume ir apsižvalgytume, suvoktume, kad apie jokį naują valdančiųjų junginį nekalbama – tie patys veidai, tos pačios šukuosenos ir tos pačios rankos, drausmingai kylančios, kai reikia ką nors suvaržyti, ištirti, ar nubausti. Tik naivuolis gali tikėti, kad šiam sambūriui rūpi „vaiko pinigai“. Iš tikrųjų rūpi du dalykai – kaip gražiau prieš ateinančius rinkimus veidelį pasipudruoti ir kaip makiažui pinigų surinkti.

Remigijus Žemataitis prieš kelias dienas prisipažino, kad „Tvarka ir teisingumas“ išsisėmė. Greičiausiai jis omenyje turėjo partijos pavadinimą, bet pasakė esmę: partijoje nėra nei idėjų, nei lyderio, nei komandos, o vienijančių vertybių nelabai kada ir buvo. Pasižiūrėjus į kitus „naujosios“ koalicijos lipdytojus, regis, kad laikas pasiimti politinių atostogų, nes visus kankina „Tvarkos ir teisingumo“ sindromas. Atrodo, kad Gediminui Kirkilui rūpi asmeninė sotesnė pensija, Voldemarui Tomaševskiui – kaip jo partijai, lyg parazitui gamtoje, dar vieną kadenciją maitintis iš valdančiųjų syvų. Ramūno Karbauskio veide – nuovargis ir suvokimas, kad, nepaisant visų vilčių ir pastangų, jam nepavyko suvaldyti tokios margos minios, susirinkusios po žalių valstiečių gandralizdžiu. Juolab, kad šiame partiniame darinyje vienijančių vertybių rasi mažiau nei tvarkos ir teisingumo širinskinėse komisijoje. Nemanau, kad Ramūnas Karbauskis sudėjo ginklus: per daug investuota savų ir svetimų pajėgumų ateiti į valdžią, kad taip lengvai jos būtų atsisakyta. „Naujos“ valdančiosios koalicijos spektaklis skirtas būtent atsikvėpti ir jėgoms pergrupuoti. Juolab, kad jokio pavojaus nematyti ir iš opozicijos apkasų. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai eilinį kartą aiškinasi, kurie labiau yra konservatoriai, kurie – demokratai ar labiau krikščionys. Kaip įprasta šiai partijai, vidaus karai negęsta, o ant aukuro velkami vis nauji užsimaskavę priešai. Kad ir kaip Gabrielius Landsbergis norėtų atrodyti modernios partijos vadovu, vietos benkunskai grąžina realybę: intrigos, sekimai, nepasitikėjimas vienas kitu tarpsta ir veši. Spėju, kad ir čia trūksta aiškaus matymo bei gebėjimų pasirinkti ir parinkti kelią, kuriuo į priekį greičiau judėtų valstybė, jei konservatoriai gautų jos vairą. Daug patogiau tikėti sociologų pranašystėmis, kad dar dešimtmetį galima apie tai nesvajoti, todėl gyvenimas opozicijos sine cura prieglaudoje yra patogus visomis prasmėmis. Apie liberalus sunku ką nors pasakyti, nes tikrai keblu suprasti, kas šiais laikais yra liberalai: jų tiek daug, ir tiek skirtingų, kad imi pasigesti, jei ne teisingumo, tai elementarios tvarkos. Socialdemokratai tikisi, kad rinkėjai, ieškodami naujų mesijų, pasirinks būtent juos, todėl visus savo vienos iš būstinių sostinėje, J. Basanavičiaus gatvėje, aplipdė besišypsančio Gintauto Palucko plakatais, gal to ir pakanka…

Beveik treji metai prabėgo nuo Ramūno Karbauskio atėjimo vadovauti Lietuvos Seimui (realiai, o ne nominaliai), tiek pat tiek laiko vyriausybę vairuoja „profesionalai“. Dangus per tą laiką nesugriuvo, nes valstybės pamatai pakankamai tvirtai sumūryti (nenoriu nė pagalvoti, kas būtų, jei žalieji valstiečiai būtų laimėję visus rinkimus). Visgi nerimo yra, nes premjeras Saulius Skvernelis ir Ramūnas Karbauskis savo politinio veikimo kultūra valstybėje dar labiau skiepija valdininkų neklystamumo sindromą. Iš esmės nė vienu svarbesniu klausimu ( miškų urėdijų reforma, pensijų sistemos sujaukimas, Darbo kodekso kaitaliojimas) nebuvo išsamių diskusijų su piliečiais, nes „valdžia“ žino, kaip visiems geriau. Neramu tai, kad šis sindromas nuo galvos puvėką neša po visą kūną. Jau ir miestų merai, o paskui juos ir seniūnai, ima manyti, kad demokratija nėra pati geriausia valdymo forma, todėl nėra ko su piliečiais tartis, kaip visiems siekti gerovės valstybės. Galbūt simptomatiška, kad piliečiai protestuoti ėmė ne dėl, tarkim, Darbo kodekso pakeitimų, o dėl kertamų ar numatytų iškirsti medžių miestų ir nacionaliniuose parkuose. Manyčiau, kad tolerancija „valdžiažmogių“ neklystamumo kvailumui jau pasiekė ribą, kurią peržengti būtų pavojinga.

Istorikas Eligijus Raila sako, kad „Vilniuje iškirtus galybę medžių paaiškėjo, kad jų kamienuose yra daugiau rievių, negu kirtimo organizatorių smegenėlėse“. Deja, regis, jis yra teisus.

 

Ramūnas Terleckas