Česlovo Skaržinsko nuotr.

Vienumoje dažnai girdžiu vakaro smuiką. Tarytum kas skaitytų graudžią rudens elegiją. Tarytum vis primintų parašytus, bet neišsiųstus tolimajai meilei laiškus. Popieriuje seniai sukūriau nežemiškos lietuvaitės paveikslą. Ją nerealiai įsimylėjau.

Tačiau jai rašau, kad myliu paukščius, medžius, gležną prasikalusią jauną pavasario žolę… Gal todėl ir nesulaukiu atsakymų, nors laiškai iš mano palėpės sklinda, išplasnoja kaip pašto balandžiai. Ir rytą, ir vakarą. O atsakymų smėlynų vėjas vis neatpučia, nors jis ne kartą aršiai beldėsi į palėpės langą, siuntė įvairių pranašystės ženklų. Atrodo, likimas bus iškrėtęs nemenką išdaigą, ėmęs ir padovanojęs mažyčiam girių apglėbtam kaimeliui trečiąjį brolį…

Kuris kadaise pirmąsyk nedrąsiai pirštais palietė ant pamiškės pievelės saulės pabertas, bet greitai ištirpstančias rytmečio žarijas. Kuris tą rytą pasakė, kad mėlynų akių neaprėpiama žemė – tarytum amžinai atvertas gyvenimo langas. Iš kurio ir šiandien žvelgiu iš tylios palėpės. Per daugelį metų nenublanko nei mergaitės, nei kaimelio paveikslas. Ir jau aišku, kad tai, ką kadaise parašiau, savyje ir toliau nešiosiuosi. O kas neišliko – švelniai prigludo prie užmaršties voratinklių. Irgi rado savo namus. Kaip ir kiekviena dulkelė – žemės ar laiko – kažkur tyliai nusėdo.

Bet ir tada, ir dabar vis spėlioju, iš rytmečio žarų buriu ateitį. Anos susikurtos mergaitės, tėvynės ir būsimų Lietuvos vaikų. Spėju, kad pasiliks knygos, kuriose rašoma apie moters meilę, jos sukurtą amžinąjį pasaulį, nes jo buvimą pratęsia kiekviena nauja gyvybė. Tikriausiai ne feisbukuose tikrą meilę pažinsime. Ten gana dažnai tarsi be didelės meilės nubloškiami žodžiai. Jie – be kūno – nesuranda savo vietos, nors jais ir bandai vertinti savo ir mano gyvenimą. Net kažkokiais balais, balsavimais kūrybą matuoti… Tačiau, galvoju, tik iš knygos puslapių tyliai sugrįžtama ten, iš kur atėjome. Feisbuke rytmečio laiškų neparašyčiau. Jis man – dar pernelyg svetimas, neprisijaukinau. Kol kas nedrįstu patekti į jo ateitį buriantį pasaulį. O gal nenoriu būti jo valdomas, nes jis man primena kadaise seniai vieno poeto, bandžiusio pranašauti ateitį, parašytus žodžius: arti jau laikas, kai nei knygų, nei meilės nebebus, neturėsime net teisės mąstyti… Bet tai buvo tada, kai buvome nelaisvi. Tačiau ir tada bijojau, ir dabar bijau tokių pranašysčių, nors jos tikriausiai lieka knygose, neišsipildo.

Gal tik rudenį labiau pajunti, supranti, kad pasaulis beprotiškai keičiasi. Verčia priprasti prie naujų vaizdų, mobilių daiktų. Ir dabar dėl jų iki pamišimo alpstama, tarytum be jų negalėtume gyventi, mylėti. Žiū, ir feisbuke susispietusios ne tik didesnės valdžios galvos, bet ir gausi menininkų plejada. Nejau, iš pradžių pamaniau, neturi ką veikti ar dėl kažkokios mados klyksmo ten pateko. Gal jiems taip paprasčiau komunikuoti? Na, ir ačiū Dievui! Gal tik aš beviltiškai pasenau, nepriimu, kaip dabar madinga sakyti, naujų iššūkių. Vis nežinia kam sentimentalius laiškus rašau. Gal iš tikrųjų daug kas nesugrįžtamai pasikeitė. Juk anksčiau dažno žmogaus rankose matydavau atverstą knygą. Visur – ir traukinyje, ir mašinoje, ir lauke ant suoliuko. Dabar – mobilūs daiktai. Tų daiktų kai kam net pagaliu iš rankų neišmuštum… Taip nūnai, manding, pasakytų iš kapo atsikėlusi literatūros klasikė Žemaitė. Su tais daiktais dažnas net pataluose nesiskiria. Atrodo, nieko čia bloga. Žinoma, nieko bloga ir savo giminės, buvusių draugų ar šiaip pažįstamų ieškoti per televizijos paieškų tarnybą, nors neretai atsitik taip – šalia vienas kito gyvename.

Civilizacijos daiktai ir nauji vakarietiški procesai, reiškiniai pasiglemžė kone kiekvieną. Bet taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tačiau ar viskas šiuo atveju gerai? Manding, tie daiktai veikiau turėtų tarnauti buityje ir nesibrauti į žmogaus dvasią, ją slopinti. Bet nepamokslausiu. Nenoriu pasirodyti senamadiškas. Sentimentalus su savo rytmečio žaromis ar keista rudenio nostalgija. Tačiau gamtos vaikui mobilūs daiktai tik trumpam gali atstoti paukščio giesmę, ryto žarą ar vakare grojantį smuiką. Taip tyliai, kad ne kiekvienas jo melodiją gali girdėti.

Jis groja kasdien. Man. Tau. Tiems, kas trokšta nepakliūti į kasdienę rutiną. Į naujų gyvenimo klounų žabangas. Klounų daugėja, nors po šitiek laisvėjimo metų turėtų būti atvirkščiai. Tik savotiškų romantikų mažėja – jie vienas po kito tyliai išeina. Tai jie – iš senosios Adolfo Šapokos Lietuvos. Istorijos, kuri dar miela ne vienam. Kaip ir rytmečio žaros ar vakaro smuikas. Tačiau, žiū  – vis šalia netikri pranašai. Ir valdžioje, ir mobiliojoje erdvėje. Baugina. Kartais drumsčia mintis. Pasėja sumaištį. Tada bijau, kad nenublokštų manęs kažkur toli, iš kur sunku būtų sugrįžti į savo palėpę, sklidiną knygų išminties, iš sienos tarsi einančio, kiaurai persmelkiančio Kristaus žvilgsnio…

Tačiau ir tomis akimirkomis, atrodo, Visagalio žvilgsnis įveikia negandą. Ar tai raudoną, juodą, ar labai pažaliavusią. Vis tarsi per miglą regiu pajuodusius, vėjo nublokštus klevo lapus. Negailestingai mėtomus, draskomus. Siautulingas ruduo. Dažnai lyja – tarytum ant visų mūsų pragyventų ir būsimų metų. Ruduo iš metų laikų, atrodo, užtrunka ilgiausiai. Tokį metą išeina dažniausiai liūdni laiškai. Juos, kaip rašytų Romualdas Granauskas, tolimajai mylimajai neša balti liūdesio balandžiai. Iki šiol nežinau, kur ji gyvena. O gal išvis tokios nėra ir nebuvo? Tačiau vis rašau laiškus. Gal sulauksiu atsakymo…

Česlovas Skaržinskas