V. Sinica. ELTA nuotr.

Istorinė atmintis nėra plačiajai visuomenei aktualiausia politikos sritis, bet kartais peržengiamos visos ribos ir tai priverčia suklusti. Seimo valdantieji prieš mėnesį ėmėsi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovybės likvidavimo kampanijos. Iš pradžių iš Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko posto išvertę pernelyg patriotišką prof. Valdą Rakutį, tiesiogiai ėmėsi ir Centro vadovybės. Sudarė komisiją ir ši pateikė išvadą – reikia atleisti Centro direktorių, Lietuvos totorių bendruomenės pirmininką, MRU profesorių, politologą Adą Jakubauską.

Išvadą visuomenei pristatė ir asmeninį pritarimą jai išreiškė ne bet kas, o konservatorių frakcijos Seime seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Politikė, kaip ir visa jos partija, tradiciškai sieta su rūpesčiu istorija.Nėra abejonių, kad šią išvadą valdantieji puls realizuoti.

Kodėl iš tiesų bandoma atsikratyti prof. A.Jakubausku? Girdėti du oficialūs pretekstai ir abu nė neprisiliečia prie esmės. Pirmasis, neva Centro istorikams diktuojama, ką ir kaip rašyti savo tyrimuose. Niekas taip ir negalėjo pateikti konkrečių pavyzdžių. Tačiau tuo kaltintas net ne direktorius, o jo patarėjas Vidmantas Valiušaitis, kuris po patirto puolimo atsistatydino. Juk problema buvo jame? Direktorius tyrimų diktavimu niekada nekaltintas.

Antrasis reikalavimų jį nušalinti pretekstas yra Centrą viešai ir daug kritikavusios istorikės Mingailės Jurkutės atleidimas. Jos šalininkai (įskaitant net krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską) skelbia, jog kadangi kritikavo darbovietę, tai ir atleista už kritiką ir tikrai už nieką kitą. Įrodyti tokių teiginių niekas nesivargina. Tačiau M.Jurkutė atleista ne už kritiką, o už viešai apie darbovietę skleidžiamą melagingą informaciją. Jos atleidimą kaip teisėtą patvirtino išorinė institucija – Darbo ginčų komisija. Taigi atleidimas teisėtas ir pagrįstas.

Viešus raštus su reikalavimais atleisti direktorių rašo kitų, visiškai nesusijusių institucijų, mokslo įstaigų darbuotojai ir vadovai. Visiems parūpo Centro vidaus problemos, esą nukenčianti jo reputacija. Straipsnius ant Centro vadovybės politiškai angažuoti žurnalistai (pvz., Indrė Makaraitytė) rašo nuo pat naujojo direktoriaus paskyrimo, kai dar nebuvo jokių nusiskundimų. Problemų centre iš tiesų yra, tačiau jos įprasto administracinio pobūdžio: nesutarimai dėl krūvių, etatų, pareigybių, darbuotojų dalyvavimo priimant sprendimus ir t.t. Įrodyto kišimosi į tyrimus ar neteisėtų atleidimų atvejų nėra. Tačiau vyksta beprecedentis aukščiausios institucijos – Seimo – kišimasis į tokio pobūdžio ginčus.

Seimo valdantiesiems nesutarimai Genocido tyrimų centre yra viso labo pretekstas atsikratyti ankstesnės valstiečių valdžios paskirto direktoriaus. Jis tvirtai apsisprendęs ginti istorinę tiesą ir garbingą Lietuvos laisvės kovotojų atminimą nuo nuolatinių istorijos perrašinėtojų išpuolių. Jo vadovaujamas Centras netaps laisvės kovotojų juodinimo įrankiu. Kad tokie bandymai šmeižti laisvės kovas nuolat kartojasi ir yra Rusijos tikslas bei veikla, aiškiai įvardija net Valstybės saugumo departamentas. Bet esamo direktoriaus pozicija ginti rezistencijos dalyvių garbę ir istorinę tiesą yra absoliučiai nepriimtina valdantiesiems. Direktoriaus kadencija truks ilgiau nei esamo Seimo. Tad konservatoriai su liberalais niekada neskirs naujo direktoriaus, jeigu prievarta neatstatydins esamo.

Ko nori valdantieji ir kam trukdo esamas direktorius? Diskredituoti, pasmerkti ir ištrinti iš atminties 1941 metų birželio sukilimo dalyvius, Lietuvių aktyvistų frontą ir kitus bent menkiausių įtarimų ir kaltinimų sulaukiančius rezistentus. Tą labai aiškiai LRT įvardijo kitas konservatorius, stribo sūnus Emanuelis Zingeris: „Kai kurioms žinomoms, matomai neskaitlingoms, bet abejotinos reputacijos asmenybėms neturėjo būti teikiami apdovanojimai, statusai, jų atminimas neturėjo būti įamžintas paminklais. Joms suteikti kariniai laipsniai turėtų būti panaikinti, taip pat turėtų būti persvarstyta jų memorializacija“. Nesunku suprasti, kad kalbama apie tokius žmones kaip pirmasis savanoris Kazys Škirpa ar sovietų nužudytas Jonas Noreika.

Kaltinimai, jog lietuvių tauta kalta dėl okupuotoje Lietuvoje nacių įvykdyto Holokausto, yra seni kaip sovietinė okupacija. Jie vyko tada ir tęsiasi dabar. Valdantieji norėtų pripažinti tautos kaltę ir pasmerkti visus, kas tik būtų apkaltinti. Tuo pačiu pasmerkti ir Birželio sukilimą, kurio niekada neišdrįsta pagerbti minėjimais, paminklais ar kita derama forma. Todėl Centre valdantiesiems reikalingas atgailos direktorius. Koks nors Nerijus Šepetys, Arūnas Streikus ar jų ideologinis bendramintis. Bet kad paskirtų atgailos direktorių, valdantieji pirma turi likviduoti esamą. Labai greitai pamatysime, ar tauta tylės ir leis tam įvykti. T.y. ar leisime valdžiai pripažinti lietuvius žydšaudžių tauta?

Vytautas Sinica