Asociatyvi nuotr.

Ir tai trunka jau apie 80 metų! Su neprilygstamu atkaklumu, nors holokausto vykdytojai seniai gavo ko nusipelnė: vieni buvo sušaudyti, kiti atsidūrė lageriuose, kalėjimuose. Ir jie jau seniai aname pasaulyje. Bet kai kam vis rūpi diegti mūsų visuomenei saviniekos, nusižeminimo, amžinos kaltės jausmą, nors jau užaugo keturios kartos ir jos neturi nieko bendro su holokaustu.

Lietuvos valstybės nuo 1940 metų nebuvo, o holokaustą organizavo ir vykdė nacių valstybė. Jos teisių perėmėja yra dabartinė Vokietijos valstybė, kuri dosniai šimtais milijardų stengiasi atsilyginti Izraeliui už visas materialines ir dvasines skriaudas. Kadangi Vokietija didelė šalis prie jos dėl holokausto nesikabinama, o Lietuva maža, tad ant jos galima karti visus šunis. Daug lietuvių gelbėjo žydus, o ar nors vienas žydas gelbėjo bent vieną lietuvių šeimą pvzd., nuo tremties?

Žydai save laiko „išrinktąja tauta“, tad ir jų požiūris į kitų tautų aukas, o jų dešimtys milijonų, atsainus. Šalia Lietuvos Karaliaučiaus srity 1944 metais buvo išpjauta šimtai tūkstančių vokiečių ir lietuvių, moterys buvo dar ir išprievartautos (vieno rašytojo iniciatyva). Apie juos kažkodėl neužsimenama.

Įrodyta, kad šaudant žydus dalyvavo ne tik suklaidinti ar priversti lietuviai, bet ir Vilniaus geto žydų policijos, sukurtos įsakius vokiečiams, policininkai.

Kaip atrodytų jeigu arabai, gyvenantys Izraelyje pradėtų nurodinėti koks gatvės pavadinimas gali būti, o koks ne, kokia ir kam atminimo lentą galima pakabinti, o kokios ne, kokį paminklą galima pastatyti, o kokį nevalia, koks sprendimas dėl šalies praeities gali būti priimtas, o koks ne.

Kai kurie mūsų istorikai ( J.Verbickienė, A. Nikžentaitis) susirgo kabinėjimosi prie didvyrio Generolo Vėtros manija.

Akivaizdu, kad reikia kartą baigti šiuos abipusius kaltinimus, nes argumentų nei vienai pusei, ypač lietuvių, nepristigs ir abiejų tautų (lietuvių ir žydų) kiršinimas tęsis iki begalybės.

1941 m. tremtinys Lelešius