Roberto Patronaičio nuotr.

Nuo vaikystės buvau mokoma, kad reikia gerbti kiekvieno žmogaus darbą, jog geriausi rezultatai yra pasiekiami sunkiai dirbant. Tačiau bėgant metams ir pačiai bandant vadovautis šiuo principu, supratau, kad vis dėlto gyvenime viskas yra kitaip.

Sukūrę šeimą nusprendėme įsigyti žemės ir pasistyti namą kaime. Išsirinkę mums tinkamą vietovę, nieko nelaukę įsikūrėme. Malonioje kaimynystėje drauge su visais rūpinomės savo namais, jų teritorija. Tačiau sodriai žalia, kilimą primenanti žolė liko tolima svajonė dėl greta esančio „sofos ūkininko“ sklypo.

Suprantu, kad gyvename laisvoje šalyje ir kiekvienas turime teisę pasirinkti, ką veikti su savo nuosavybe, bet esame tokios nuomonės, jog „mano laisvė neturi trukdyti kitiems“. O štai dėl šių „sofos ūkininkų“ laisvės tinkamai neprižiūrėti turimos nuosavybės kenčiame mes, gyvenantys šalia.

Mes stengiamės, puoselėjame savo aplinką, norime gyventi gražiai ir tvarkingai, tačiau kitiems įstatymai leidžia mūsų puosialėjamą tvarką užgošti piktžolėmis, kurios pasiekia mus iš kaimyninio sklypo. Tikiu, kad esame ne vieninteliai, susiduriantys su tokia neteisybe, bet tai jau darosi įprasta mūsų šalyje. Čia doras žmogus jau nebeturi jokių teisių.

„Sofos ūkininkui“ nėra privalu dirbti savo turimos žemės ūkio paskirties žemės, tam, kad už ją gautų išmokas. Svarbiausia, kad palydove matytųsi kuo daugiau sausos žemės, nes už užtvinusią niekas nemoka. Piktžolės gali būti apnikusios visą sklypą ir sėklas barstyti nors ir visą vasarą, žemę svarbiausia nupjauti kartą iki rugpjūčio 1 dienos. O tokiu metu visos sėklos jau patenka į mūsų sklypus ir visos kaimynės vos ne kasdien kaip susitarusios rauname tokias „dovanėles“. O dar paminėkime ir tai, jog tokiose apleistose pievose puikiai gyvena erkės, o mes visi auginame mažus vaikus. Ir mes nieko negalime padaryti. Viskas atitinka „protingų“ seimūnų priimtus įstatymus. O kas atitinka sveiką protą? Ar paprasčiausią pagarbą kito žmogaus darbui ir sveikatai?

Ingrida BRASAITĖ

banga,logo