LRT nuotr.

Emigracija – nenauja tema.  Emigracija yra šeimų pokalbių tema. Savo laiku sunku buvo rasti nepaliestą trėmimų šeimą. Dabar pavargtume ieškodami giminės, kurioje nebūtų išvykusiųjų.

Emigracijos tema emociškai paaštrėja keliaujant per Lietuvą. Nebegali ignoruoti daugybės namų užkaltais langais.

Emigracija – ir taksi vairuotojų tema. Jie sako: „nėra dienos, kad į oro uostą neišvežčiau 3 žmonių su neatostoginiais lagaminais“.

Emigracija – ir profesinių  pokalbių tema. Gerų darbuotojų stinga, o vienas kitas vertas kandidatas pasirinks finansiškai patraukliausią pasiūlymą, ir tai garantuotai nebus darbas švietimo srityje.

Emigracija – tema universitetuose ir kolegijose, kai analizuojamos lentelės su stojančiųjų skaičiais.

Emigracija virsta džiaugsminga tema per Kalėdas, kai susitinkame ilgai nematytus draugus, pažįstamus, artimuosius, kai įvertini prabangą neskubom vakarieniauti ir kalbėtis gyvai.

Ši tema man užaštrėjo, kai savaitgalį ruošiausi lydėti artimą žmogų į oro uostą popietiniam skrydžiui. Rytą atskrieja žinutė, kviečianti į Vilniaus oro uostą atvykti mažiausiai pora valandų anksčiau dėl itin gausaus keliaujančių srauto. Atvykstame, nors spūstys Vilniaus oro uoste skambėjo kiek hiperbolizuotai.

Gerai, kad paklausėme. Išvykstančių tiek, kad vaizduotėje piešiu lėktuvus-traukinius su trimis prikabintais vagonais. Stoviniuodami girdime bene visas Lietuvos tarmes. Dominuoja vyrai. Darbininkai, po švenčių grįžtantys į pinigų kalyklas.

Nežinau, kaip dažnai jie grįžta Lietuvon. Esu beveik tikra, kad toje kitoje  šalyje jų nelaukia šeimos. Ten, kur jie leis mėnesius, bus ir vieniša, ir liūdna. Daugybė jų aplinkos žmonių skausmingai išgyvens išsiskyrimus.

Stovint toje eilėje aiškiai galėjai justi, kad šioje šalyje šiems vyrams tiesiog nebėra vietos.

Kaip nebėra vietos gydytojams ir daugybei pozityviai nusiteikusių jaunų profesionalų.  Čia laikas pacituoti metų senumo feisbuko posto ištrauką. Jo autorė – nuostabi grafinio dizaino specialistė, turinti  du bakalauro diplomus ir vieną semestrą labai paprašyta dėsčiusi studentams. Tekstas –  sausai informacinis, ne skundas, nes, autorės žodžiais, tai „nėra dalykas, iš ko aš valgau duoną, perku dovanas, einu į spektaklius, keliauju, o kai reikia, pasiūlau studentui sumokėti už jo darbo atspausdinimą… Ačiū Dievui, mokyti jaunus žmones nėra mano „darbas“.

Aš turiu 70 dieninių studentų, kuriems vedu 3 paskaitas penktadieniais. Nevertinkim valandomis to fakto, kad ariam be trumpų ar ilgų pertraukų, kas penktadienį liekam po paskaitos, o kai darom peržiūrą, tai trunkam kokias 6 valandas; skaičiuokim grynas 12 paskaitų po 1.5 val. = 18 val. Vieno penktadienio paskaitoms ruošiuosi pusdienį, bet nepasirodykim neduokdie godūs ir sakykim, kad 3 val. Studentus individualiai konsultuoju 7/24, už tai jie mane kaip „gerą“ dėstytoją nominavo konkursėlyje, kuris niekam pasaulyje nerūpi, bet kad nepasirodytų per daug, pridėkim 2 val. per savaitę.

Neskaičiuokim studentų darbų peržiūrų ir vertinimo laiko. Neskaičiuokim laiko, kuris praleidžiamas kiekvienam nebuvusiam paskaitoje iš naujo aiškinant užduotį. Neskaičiuokim laiko, kuris praleidžiamas diskutuojant kaip pagerinti savo darbą (o patobulinti turi teisę kiekvienas), o tada neskaičiuokim laiko iš naujo vertinant darbus.
Tai tas grynai formalias 22 valandas per mėnesį padalinus iš 42,45 eurų mėnesio atlyginimo išeina 2,35 eurų už valandėlę. 2,35 eurų. Rimtai. 2,35 eurų.“

Šio posto autorė jau kuris laikas Australijoje. Žadėjo grįžti.

Žavu, kai atsiveria galimybės rinktis veiklas įvairiose šalyse. Tragiška, kai negalėjimas deramai pritaikyti savų gebėjimų gimtinėje pastato žmogų į eilę skrydžiui su bilietu į vieną pusę.

Šįmet daug kartų minėsime valstybingumo šimtmetį. Proga iš arti pažiūrėti realybei į akis.

 

R.A. Medeišienė

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.