Ug­nies į po­pie­rių ne­su­vy­nio­si

Kiek pa­žįs­ta­mų klau­siau, vi­si lig vie­no tvir­ti­no, kad gan­drus šie­met pir­mą kar­tą iš­vy­do ra­miai be­vaikš­čio­jan­čius pa­pie­viais. To­kį jį ma­čiau ir aš, va­di­na­si, bū­siu šiuos me­tus vi­du­ti­nės spar­tos: grei­tai ne­laks­ty­siu, bet ir ne­sė­dė­siu, ne­tin­gi­niau­siu. Ne­ži­nau, kaip ki­ti, bet aš pir­mą gan­drą pa­ma­čiau per Blo­vieš­čius, tai yra per Gan­dri­nes – ko­vo 25 die­ną.
Blo­vieš­čiai – dvi­gu­ba šven­tė. Baž­ny­čio­je mi­ni­mas Ap­reiš­ki­mas Švč. Mer­ge­lei Ma­ri­jai (Zves­ta­vo­nės), o kai­mo žmo­nės džiau­gia­si Bu­si­lo die­na. Dar daž­nas taip va­di­na šį skra­jū­ną. Apie šiuos ir ki­tus paukš­čius bus kal­bos, mat, kaip tvir­ti­na Žu­vin­to bios­fe­ros re­zer­va­to di­rek­to­rius Arū­nas Pra­nai­tis, iš tie­sų la­bai daug paukš­čių jau mū­sų lau­kuo­se či­re­na, gal tik kregž­džių dar nė­ra bei ki­tų vabz­džia­ė­džių. Pa­gar­sin­si­me kaip nie­kad daug jū­sų laiš­kuo­se su­ra­šy­tų min­čių. Tad nuo jų ir pra­dė­ki­me.

Apie skie­pus, pi­ni­gus ir pra­keiks­mus

Per sa­vai­tę su­plau­kia ne­ma­žas jū­sų laiš­kų pluoš­te­lis, džiau­gia­mės jū­sų ak­ty­vu­mu ir įdo­mio­mis te­mo­mis. Pra­dė­si­me nuo šiuo me­tu ak­tu­a­liau­sios te­mos – pra­bu­du­sių er­kių.

Ne vie­nam jau te­ko jas nu­si­ran­kio­ti nuo sa­vęs ar au­gin­ti­nio po il­ges­nio pa­si­vaikš­čio­ji­mo ato­kiau nuo so­dy­bų. Iš tie­sų ne­ma­lo­nus veiks­mas ir net bau­go­kas, ži­nant, ko­kių sun­kių li­gų žmo­gui ga­li per­duo­ti į odą įsi­siur­bu­si nim­fa ar jau su­au­gu­si er­kė.

Nuo er­ki­nio en­ce­fa­li­to ap­sau­go vak­ci­na, ku­ria pa­si­skie­py­ti re­ko­men­duo­ja­ma net ir tiems, ku­rie re­tai brai­do po miš­kus ir lau­ky­mes. Er­kę ga­li­ma pa­si­gau­ti ir mik­ro­au­to­bu­se, par­duo­tu­vė­je, net vais­ti­nė­je. Ir la­bai pa­pras­tai, nes bet ka­da ji ga­li per­lip­ti ant nau­jos au­kos dra­bu­žių, o ta­da…

El­vy­ros laiš­ke pa­teik­ti pa­ste­bė­ji­mai, pa­sak pa­čios au­to­rės, bus nau­din­gi žmo­nėms, no­rin­tiems pa­si­skie­py­ti nuo er­ki­nio en­ce­fa­li­to.

„Ir mes su vy­ru – pen­si­nin­kai, tad daug lai­ko pra­lei­džia­me gam­to­je. Kad bū­tu­me sau­gūs, nu­ta­rė­me pa­si­skie­py­ti nuo er­ki­nio en­ce­fa­li­to. Krei­pė­mės į šei­mos gy­dy­to­ją, prie ku­rios esa­me pri­si­ra­šę. Ji mus nu­krei­pė į „En­de­mik“ kli­ni­ką. Ten su­mo­kė­jo­me už kiek­vie­no pa­skie­pi­ji­mą po 36,50 eu­ro. Bu­vo pa­aiš­kin­ta, kad dar teks at­ei­ti du kar­tus, tai yra po mė­ne­sio ir pus­me­čio. Bran­go­ka kaip pen­si­nin­kams, bet svei­ka­ta – dar bran­ges­nis tur­tas. Nu­si­lei­dę iš tre­čio­jo aukš­to, ant­ra­ja­me su­ti­ko­me drau­ges, su ku­rio­mis aš lan­kau Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to už­si­ė­mi­mus. Jos taip pat ta pa­čia mi­si­ja lan­kė­si po­li­kli­ni­ko­je. Iš­si­kal­bė­jo­me, pa­si­ro­do, kad jos ta­me pa­čia­me prie­sta­te, tik aukš­tu že­miau, nuo to pa­čio vi­ru­so pa­si­skie­pi­jo daug pi­giau, mo­kė­jo po 23,84 eu­ro, per 12 eu­rų pi­giau. Mums net aša­ra iš­tryš­ko. Pas sa­vo gy­dy­to­ją abu lan­ko­mės tiek me­tų, ji pui­kiai ži­no, kad ver­čia­mės sun­ko­kai, nau­do­ja­me daug me­di­ka­men­tų, ne­gi sun­ku bu­vo pa­aiš­kin­ti, kad ga­li­mas pa­si­rin­ki­mas. Lau­kia dar po dvi in­jek­ci­jas, pra­šo­me jū­sų pa­aiš­kin­ti, ar ga­li­me jas pa­si­rink­ti po­li­kli­ni­kos ka­bi­ne­te? Jei­gu ga­li­me, su­tau­py­tu­me su vy­ru 50 eu­rų. Sa­vo gy­dy­to­ja jau ne­si­no­ri ti­kė­ti“, – ra­šo El­vy­ra.

Pa­si­do­mė­jo­me, nes ši in­for­ma­ci­ja tik­rai bus nau­din­ga ne tik laiš­ką pa­ra­šiu­siems su­tuok­ti­niams. Aly­taus po­li­kli­ni­kos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja El­vi­na Ma­chan­ko­vie­nė pa­aiš­ki­no, kad nuo er­ki­nio en­ce­fa­li­to yra skie­pi­ja­ma ir po­li­kli­ni­kos skie­pų ka­bi­ne­te, ku­ris įkur­tas vai­kų sky­riaus pri­ei­go­se, ant­ra­ja­me aukš­te, 246 ka­bi­ne­te. No­rin­tie­ji pa­si­skie­py­ti, pa­sak pa­va­duo­to­jos, ne­bū­ti­nai tu­ri kreip­tis į šei­mos gy­dy­to­ją. Skie­po kai­na vai­kams iki 15 me­tų – 23,11 eu­ro, su­au­gu­sie­siems – 23,84 eu­ro.

Dėl antro ir trečio skiepo be jokių trukdžių sutuoktiniai pensininkai gali kreiptis į polikli­nikos skiepų kabinetą.

Įdo­mu­mo dė­lei pa­si­do­mė­jo­me, ko­kios kai­nos pri­va­čia­me sek­to­riu­je: vie­šai skel­bia­ma, kad vai­kams pa­skie­pi­ji­mas kai­nuo­ja nuo 34,50 eu­rų, su­au­gu­sie­siems – nuo 36,50 eu­ro.

Pra­di­nu­ko mo­ki­nio tė­ve­liai klau­sia, ar kas nors iš mo­kyk­los va­do­vy­bės tik­ri­na, ką per ti­ky­bos pa­mo­kas vai­kams aiš­ki­na šios sri­ties mo­ky­to­jai? Jų pa­ste­bė­ji­mu, sū­nus nu­sto­jo žiū­rė­ti fan­tas­ti­nius fil­mus, ku­rie jam taip pa­ti­ko. Kai jis mus ėmė at­kal­bi­nė­ti ne­žiū­rė­ti vai­dy­bi­nio do­ku­men­ti­nio se­ria­lo „Bū­rė­ja“, rim­tai su­ne­ri­mo­me ir iš­kvo­tė­me, ko­dėl jis tą da­ro. Pa­si­ro­do, jau­na ti­ky­bos mo­ky­to­ja pri­gąs­di­no, kad kas žiū­ri šį fil­mą, bus ne­lai­min­gas ir pa­smerk­tas ne tik jis, bet dar ke­tu­rios kar­tos po jo.

„Gal da­lis mo­ki­nių ne­su­reikš­mi­no to­kių ti­ky­bos mo­ky­to­jos iš­ve­džio­ji­mų, bet jaut­rūs vai­kai, koks yra mū­sų sū­nus, į tai su­re­a­ga­vo la­bai jaut­riai. Ko­dėl to­kioms ties­mu­kiš­koms mo­ky­to­joms lei­džia­ma dirb­ti su ma­ža­me­čiais? Gal­būt re­ko­men­da­ci­ją ne­žiū­rė­ti fil­mų, ku­rių tu­ri­nys prieš­gy­niau­ja ka­ta­li­ky­bei, ga­li­ma iš­sa­ky­ti ir ki­tais žo­džiais, be gąs­di­ni­mų pra­keiks­mais, ku­rie to­kio am­žiaus žmo­giu­kams nu­skam­ba tar­si nuosp­ren­dis. Gal mo­kyk­lų va­do­vai ga­lė­tų at­kreip­ti dė­me­sį ir su­draus­min­ti da­vat­kiš­ko el­ge­sio mo­ky­to­jus, ku­rie ne­da­ro gar­bės įstai­gai, juk apie tai vai­kai jau ima dis­ku­tuo­ti vie­šo­se erd­vė­se“, – tei­gia pra­di­nu­ko tė­vai.

„Mū­sų iki­mo­kyk­li­nes įstai­gas iš­lai­ko sa­vi­val­dy­bė ir vals­ty­bė. Ir kaž­kaip ne­pa­to­giai at­ro­do jų dar­buo­to­jų įky­rus kau­li­ni­mas per­ves­ti dar­že­liams du pro­cen­tus pa­ja­mų mo­kes­čio. Bū­ki­me pa­do­rūs, leis­ki­me pa­tiems tė­ve­liams ap­si­spręs­ti, kam jiems skir­ti tuos du pro­cen­tus. Mes su vy­ru drą­siai at­ker­ta­me, kad tą su­mą skir­si­me be­glo­bių gy­vū­nų prie­glau­dai, ku­rios nie­kas ne­fi­nan­suo­ja. Ir ki­tus ra­gi­nu pa­si­rink­ti ne­vy­riau­sy­bi­nes or­ga­ni­za­ci­jas, o ne ne­pa­so­ti­na­mas vals­ty­bi­nes įstai­gas, tai iš tie­sų bū­si­te at­li­kę ge­rą dar­bą, ku­ris il­gai šir­dį džiu­gins. Juk kaip ug­nies į po­pie­rių ne­su­vy­nio­si, taip ir iki­mo­kyk­li­nių įstai­gų ne­pa­so­tin­si. Rin­klia­vos juo­se ne­si­bai­gia“, – ra­gi­na Er­nes­ta ir jos su­tuok­ti­nis.

No­ri­si šią te­mą pa­pil­dy­ti. Yra toks dar­že­lis, o gal ir dau­giau jų ra­do­si, ku­ria­me iš­gy­ven­din­tos rin­klia­vos. Tai lop­še­lis-dar­že­lis „Vy­tu­rė­lis“, ku­riam va­do­vau­ja Zi­ta Rei­pie­nė. To­kią ži­nią į re­dak­ci­ją yra at­ne­šę šį dar­že­lį lan­kan­čių vai­ku­čių tė­ve­liai.

Ma­lo­nu, kad mū­sų pub­li­ka­ci­jų he­ro­jai ne­lie­ka be dė­me­sio. Ne­ma­žai su­lau­kė­me skam­bu­čių, pra­šan­čių kon­tak­tų au­dė­jos Ja­ni­nos Kru­li­kaus­kie­nės, gy­ve­nan­čios Pir­ma­ja­me Aly­tu­je. Mo­te­rims no­ri­si su šia darbš­tuo­le su­si­pa­žin­ti, ap­žiū­rė­ti jos au­di­nių. Lau­kia­ma ir Al­gir­do Štrei­mi­kio mo­li­nu­kų pa­ro­dos. Ži­no­me, kad ji ren­gia­ma, bet ka­da vyks, dar nė­ra tiks­liai nu­ma­ty­ta.

Rau­gin­ti bu­ro­kai ver­čia sei­lę nu­ry­ti

Žiū­rint į šian­die­nos tur­gų asor­ti­men­tą, ga­li­ma kon­sta­tuo­ti, kad per žie­mą nu­sil­pu­sius or­ga­niz­mus jau yra kuo pa­stip­rin­ti. Jot­vin­gių tur­gaus nau­jie­na – Ei­man­to Bak­šio raug­ti rau­do­nie­ji bu­ro­kė­liai.

„Kaip ir ko­pūs­tus, bu­ro­kus rau­giu pats. Prieš tai iš­ver­du, ma­lo­nes­nis sko­nis. Jį dar pa­ge­ri­nu juo­dos duo­nos plu­te­le. Man už­raug­ti ne­vir­ti ne­pa­tin­ka“, – dės­to ūki­nin­kas.

As­me­niš­kai man taip pat ska­nes­ni, kaip ruo­šia juos Ei­man­tas. Ne kar­tą Len­ki­jo­je te­ko ra­gau­ti įrū­gu­sių ža­lių, ska­nu, bet ait­ro­ka.

„Anks­čiau, vai­kys­tė­je, bu­vo la­bai ma­din­ga raug­ti bu­ro­kė­lius ne­vir­tus, sko­niu ne­si­skun­dė­me, la­bai ti­ko prie bul­vių ko­šės su spir­gu­čiais. Bet pa­ra­ga­vus šių, ne­ga­li su­sto­ti, nes la­bai ska­nūs“, – sa­ko gar­baus am­žiaus pir­kė­jas.

Ei­man­tas už ki­log­ra­mą rau­gin­tų bu­ro­kė­lių pra­šo 1,3 eu­ro. Ir ber­žo su­los ant pre­kys­ta­lio tu­ri, lit­ras kai­nuo­ja apie 60 eu­ro cen­tų. Dar vie­nas pir­kė­jas ber­žų su­los tu­rė­jo, pra­šė jis šiek tiek bran­giau.

„Aš tai su­lą šal­dau su vi­sa ta­ra“, – gi­ria­si pus­am­žis vy­ras. Tuoj pat tam ir prieš­ta­rau­jan­čių ran­da­si. Che­mi­nius da­ly­kus iš­ma­nan­tis pa­mo­ko, kad ne­ga­li­ma su­los šal­dy­ti, šal­tis pa­kei­čia ne tik sko­nį, bet ir su­dė­tį. Be to, ir ta­ra nuo įvai­rių gė­ri­mų il­gam nau­do­ji­mui ne­tin­ka, nes ji yra vien­kar­ti­nė.

No­ri­si ti­kė­ti, nes nuo se­no ge­riau­sia ska­niau­sia su­la yra raug­ta me­di­nė­je sta­ti­nė­je. Žmo­nės la­bai mo­kė­jo ją raug­ti, įmes­da­vo juo­dos su­kie­tė­ju­sios duo­ne­lės kraukš­lį, džio­vin­tų obuo­liu­kų, kriau­šai­čių, už­pil­da­vo avi­žų sluoks­niu, ku­ris tan­kiai su­žė­lęs sau­go­da­vo gi­rą iki va­sa­ros pa­bai­gos dar­by­me­čio. Ta­da iš­pjau­da­vo avi­žo­se sky­lę, kad ran­ka su puo­de­liu, kru­ži­kė­liu va­din­tu, įtilp­tų. Ko­kia pa­lai­ma kū­nui ir sie­lai bu­vo toks gė­ri­mas.

But­ri­mo­niš­kė Da­nu­tė Se­niū­tie­nė tur­gu­je ir dar­bą dir­bo, pjaus­tė at­si­neš­tas aje­ro šak­nis. Aje­ras, jos pa­ste­bė­ji­mu, ge­ra prie­mo­nė plau­kams su­stip­rin­ti. Se­no­vė­je jo nuo­vi­rais gal­vi­nius pa­ra­zi­tus žmo­nės iš plau­kų vi­jo. Ir šian­dien ba­li­nis aje­ras nau­do­ja­mas plau­kų šak­nims stip­rin­ti.

Da­nu­tė dar­ži­nin­kams pa­ruo­šu­si net dvie­jų rū­šių žir­nių sė­jai. Ir gel­to­nie­ji, ir ža­lie­ji žir­ne­liai yra že­ma­ū­giai, jiems ne­rei­kia at­ra­mų, nes au­ga tie­sūs vie­nas ki­tą pa­lai­ky­da­mi. Tik re­ko­men­duo­ja­ma juos sė­ti kvad­ra­tu­ke ar ap­skri­ti­me, nes pa­sė­ti žą­se­le, tai yra vie­na ei­lu­te, ne­tu­ri drau­go šo­nuo­se, į ką ga­lė­tų įsi­kib­ti. Ža­lie­ji Da­nu­tės žir­ne­liai tin­ka kon­ser­vuo­ti. Už žir­nių pa­kiu­ką ji pra­šo eu­ro.

Alytiškė Angelė rekomen­duoja žirnius sėti balandžio 5 dieną, tuomet derliumi tikrai apsidžiaugs.

In­de­lis ka­na­pių sėk­lų alie­jaus  – 4,5 eu­ro, kiau­ši­nių dė­žu­tė – nuo 1,4 eu­ro, svo­gū­nų laiš­kams au­gin­ti ki­log­ra­mas – 1 eu­ras, krū­mi­niai – iki 3 eu­rų. Ne­si­ma­to anks­tes­niais pa­va­sa­riais bu­vu­sio svo­gū­nė­lių asor­ti­men­to, ne­si­gir­di kal­bų, kad esa­mas bus pa­pil­dy­tas. Tik ke­lio­se vie­to­se jų pa­ste­bė­jau, ki­log­ra­mas – apie 2,5 eu­ro. Kai­miš­ki obuo­liai, mor­kos, bu­ro­kai, bul­vės kai­nų ne­kei­čia, už eu­rą kai ko ir du ki­log­ra­mus nu­si­pirk­si.

Gau­su šie­me­čio dar­žo­vių der­liaus: ‘Zo­zu­lia‘ agur­kų ki­log­ra­mas – 2 eu­rai, sa­lo­tų ry­šu­lė­lio kai­na svy­ruo­ja apie pu­sę eu­ro, svo­gū­nų laiš­kų – iki eu­ro, ne bran­ges­ni ir kra­pai. Tai­gi iš tie­sų jau yra kuo or­ga­niz­mą su­stip­rin­ti.

Dar iš­ei­da­ma iš tur­gaus žo­li­nin­kės Ja­ni­nos pa­klau­siau, ką da­bar ji ren­kan­ti. Ati­ta­rė, kad ber­žų pum­pu­rus. Vargs­ta tie mū­sų ber­že­liai: vie­ni su­lą iš jų lei­džia, ki­ti pum­pu­rus nu­gnai­bo. Ži­nau, kad Ja­ni­na la­bai ver­ti­na gam­tą ir iš jos pa­ima ne­skaus­min­gą da­lį gė­rio.

Aš pa­lauk­siu jau­nų la­pe­lių. Iki bir­že­lio vi­du­rio su­rink­tų­jų ar­ba­ta – ne­pa­mai­no­ma prie­mo­nė van­dens san­kau­poms iš vi­sų ląs­te­lių iš­pra­šy­ti. Bent taip aiš­ki­no vie­nas gar­sus Lie­tu­vos pro­fe­so­rius.

Po­mi­do­rų au­gin­to­jai mie­lai da­li­ja­si pa­tir­ti­mi

Po­mi­do­rų dai­gus au­gi­nan­tie­ji bė­do­ja, kad liūd­no­kas jų vaiz­das. Jis kiek pa­ge­rė­jo pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis, kai švys­te­lė­jo dau­giau sau­lės. Ma­lo­nu, kad su­lau­kia­me jū­sų pa­ta­ri­mų, kad no­riai da­li­ja­tės in­for­ma­ci­ja ir dar­ži­nin­kys­tės te­ma.

„Aš kas­met pa­si­ruo­šiu pa­ti kar­klų van­dens, jis yra na­tū­ra­lus au­ga­lų au­gi­mo ir vys­ty­mo­si sti­mu­lia­to­rius. Yra pa­pras­ta. Pri­si­kar­pai sau­ją jau­nų kar­klų ša­ke­lių, maž­daug po 1 cm, su­be­ri į pus­lit­ri­nį stik­lai­nį ir už­pli­ki­ni ver­dan­čiu van­de­niu. Pa­rą pa­lai­kai, pra­skie­di van­de­niu san­ty­kiu 1:2 ir pa­lie­ji. Kar­klų žie­vė­je yra sa­li­ci­lo – tai na­tū­ra­lus gam­ti­nis sti­mu­lia­to­rius. Tin­ka mir­ky­ti sėk­las prieš sė­ją, ska­ti­na įsi­šak­ny­ti dai­gus, svo­gū­nė­lius, sti­mu­liuo­ja aug­ti šak­nis au­ga­lą dau­gi­nant da­li­mis, spar­ti­na pi­kuo­tų dai­gų ir per­so­din­tų au­ga­lų pri­gi­ji­mą, di­di­na au­ga­lų at­spa­ru­mą, nes kar­klų la­bai di­de­lis gy­vy­bin­gu­mas“, – liau­diš­ku pa­ta­ri­mu da­li­ja­si po­mi­do­rų dai­gų au­gin­to­ja.

Ne vie­nam šios dar­žo­vės ger­bė­jui rū­pi, kaip šie­met se­ka­si daug pa­tir­ties tu­rin­čiam Ge­di­mi­nui Je­ge­le­vi­čiui.

„Aš vis dar pi­kuo­ju, nes, ma­nau, kad sku­bė­ti ne­ver­ta. Dai­ge­liai su­dy­go pa­kan­ka­mai ge­rai. Pi­kuo­da­mas pa­ste­bė­jau, kad šak­nys yra sil­pnos. Ma­niau, kad blo­gai pa­ruo­šiau že­mių mi­ši­nį, nes aš vi­sa­da eks­pe­ri­men­tuo­ju. Pra­ėju­siais me­tais iš­pi­ka­vau virš še­šių šim­tų dai­gų ir bu­vo pri­gi­ji­mas 100 proc. (re­tai taip bū­na), o šiais me­tais re­zul­ta­tas daug liūd­nes­nis. Iš­pi­kuo­tų dai­gų jau ke­lio­li­ka „už­lin­ko“. Ma­nau, dėl sil­pnų šak­ne­lių. Teks so­din­ti iš nau­jo, jei­gu bus li­ku­sių sod­me­nų. Pla­nuo­ju pa­lais­ty­ti spe­cia­liu pre­pa­ra­tu šak­nų sis­te­mai stip­rin­ti. Pre­kiau­ja vi­si, kai­na apie ke­tu­ris eu­rus už vie­ne­tą. Yra ke­le­tas rū­šių. Pa­tir­ties ne­tu­riu, bet ban­dy­siu. Šak­nų sis­te­mą dar stip­ri­na gin­ta­ro rūgš­tis“, – to­kia in­for­ma­ci­ja pa­si­da­li­jo Ge­di­mi­nas.

„Vis apie dar­bus ir rū­pes­čius gal­vo­ja­me. Pri­sės­ki­me ir pa­si­ga­min­ki­me per­trin­tos žie­di­nių ko­pūs­tų ar bro­ko­lių sriu­bos. Rei­kės: žie­di­nio ko­pūs­to ar bro­ko­lio, 3 šaukš­tų mil­tų, 4 šaukš­tų svies­to, 200 ml pie­no, 2 kiau­ši­nių try­nių, 2 šaukš­tų cit­ri­nos sul­čių, drus­kos, juo­dų­jų mal­tų pi­pi­rų.

Ko­pūs­tą iš­skirs­ty­ti į žie­dy­nus, pa­vir­ti pa­sū­dy­ta­me van­de­ny­je ir su­trin­ti trin­tu­vu. Su­dė­ti at­gal į nuo­vi­rą, svies­te pa­ke­pin­ti mil­tus, įpil­ti stik­li­nę van­dens, pi­pi­rų ir su­pil­ti į sriu­bą, vir­ti 5–6 mi­nu­tes, ta­da su­pil­ti pie­ną, nu­kel­ti nuo ug­nies. Kiau­ši­nių try­nius iš­suk­ti su cit­ri­nos sul­ti­mis, su­pil­ti į sriu­bą“, – siū­lo Gied­rė.

Iš ne­leng­vo paukš­čių pa­sau­lio

Ra­šė­me ir tuo la­bai pra­džiu­gi­no­me skai­ty­to­jus apie Jur­giš­kių kai­mo gy­ven­to­jų Ma­ry­tės ir Min­dau­go Ba­jer­čių tven­ki­ny­je pa­ros po­il­siui ap­si­sto­ju­sią po­re­lę re­tes­nių spar­nuo­čių – bal­task­ruos­čių ber­nik­lių. Iš mū­sų pa­sa­ko­ji­mo Žu­vin­to bios­fe­ros re­zer­va­to di­rek­to­rius A.Pra­nai­tis da­rė iš­va­dą, kad tai ka­na­di­nės ber­nik­lės. Kad šis paukš­čių ži­no­vas bu­vo tei­sus, tą pa­tvir­ti­no ir nuo­trau­ko­je iš­skren­dan­čius van­dens spar­nuo­čius pa­ma­tęs or­ni­to­lo­gas Sau­lius. Taip pri­sis­ta­tė pa­skam­bi­nęs žmo­gus.

Ba­zo­rų kai­me gy­ve­nan­ti sen­jo­ra Al­do­na džiau­gia­si tu­rė­ju­si ga­li­my­bę pa­si­gė­rė­ti man­da­ri­ni­nės an­ties įvai­rias­pal­viu gro­žiu. Ji bi­čiu­liš­kai pie­ta­vo ša­lia Al­do­nos na­mų esan­čia­me van­dens tel­ki­ny­je su pa­pras­to­mis an­ti­mis. Vie­na gra­žiau­sių pa­sau­lio an­čių, pa­sak A.Pra­nai­čio, gam­to­je na­tū­ra­liai ne­gy­ve­na, jas au­gi­na mė­gė­jai, pri­va­čių paukš­čių so­dų sa­vi­nin­kai, ga­li bū­ti, kad iš jų jos pa­sprun­ka į lais­vę. Na­tū­ra­lio­mis są­ly­go­mis man­da­ri­ni­nės an­tys gy­ve­na To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se.

Dar Žu­vin­to re­zer­va­to di­rek­to­rius at­sa­kė į vie­ną skai­ty­to­jo klau­si­mą, ar šis iš tik­rų­jų Aly­taus ra­jo­ne sa­vo so­dy­bos pa­kraš­ty­je, prie van­dens au­gan­čia­me aukš­ta­me me­dy­je, ga­lė­jo ma­ty­ti du nu­si­lei­du­sius kor­mo­ra­nus. Pa­si­ro­do, ga­lė­jo. Kor­mo­ra­nai ma­to­mi ne tik pa­jū­ry­je, 20–40 jų pa­ste­bė­ta ir Žu­vin­to apy­lin­kė­se.

Mal­vi­na ir Jo­nas Kru­ko­niai pa­skam­bi­nę pa­si­džiau­gė jau su­grį­žu­siais sa­vo so­dy­bos gan­drais. Gar­baus am­žiaus Jo­nas tei­gė, kad su žmo­na dar la­biau pa­mi­lo gan­drus ir su jau­du­liu se­kė ir dar se­ka Ven­tės ra­go or­ni­to­lo­gų ži­nias apie gan­drų mig­ra­ci­ją na­mo net iš Pie­tų Af­ri­kos.

„Pas­ta­ruo­ju me­tu daž­ni or­ni­to­lo­go Vy­tau­to Ei­gir­do pa­sa­ko­ji­mai apie per­nai Ven­tės ra­ge spe­cia­liais siųs­tu­vais pa­žy­mė­tus še­šis bal­tuo­sius gan­drus mums tar­si pats įspū­din­giau­sias se­ria­las. Kar­tu se­kė­me jų ke­lio­nę iš Af­ri­kos per Egip­tą, Iz­ra­e­lį, Li­ba­ną, Si­ri­ją, mels­da­mie­si, kad tik jie pa­siek­tų mū­sų pa­jū­rį, ne­žū­tų ta­me mir­ties-gy­vy­bės ke­ly­je. Esa­me pa­ste­bė­ję, jog il­ga­me­čiai mū­sų so­dy­bos gan­drai skry­džiui pa­ky­la at­ski­rai, bet net ne­nu­tuo­kė­me, kad jie žie­mą pra­lei­džia at­ski­ro­se vie­to­vė­se, net ne­ty­čia su­si­ti­kę el­gia­si kaip sve­ti­mi. Sie­lo­ja­mės, kad vie­nas bal­ta­sis gan­dras su pa­ly­do­vi­nio siųs­tu­vo kup­ri­nai­te taip ir din­go Af­ri­ko­je, gal jį čia­bu­viai nu­ko­vę su­val­gė. Ap­mau­du, kad tiek iš­ken­tė­ję paukš­čiai yra ne dėl mais­to, o tie­siog dėl spor­ti­nio in­te­re­so šau­do­mi Li­ba­ne, Si­ri­jo­je. Tai skau­džiai iš­gy­ve­na­me, nors ra­mi­na­mės, kad rei­kia ir se­nam su­vok­ti, jog pa­sau­lis ne vi­sa­da ati­tin­ka ta­vo no­rus“, – to­kiu pa­ste­bė­ji­mu po­kal­bį bai­gė sen­jo­ras Jo­nas.

Dar kar­tą pa­skam­bi­nęs jis vėl kal­bė­jo apie gan­drus, ku­rie nuo se­nų se­no­vės bu­vo my­li­mi žmo­nių, juos sa­vo ša­lies he­ral­di­ko­je nau­do­jo ir krikš­čio­niš­kos, ir mu­sul­mo­niš­kos ša­lys, daž­niau­siai kaip ko­vos su prie­šais bud­ru­mo sim­bo­lį. Bal­tie­ji gan­drai li­ko ir lie­tu­vių tau­to­sa­kos sim­bo­liu: jie ne­šė vai­ke­lius, bu­vo ves­tu­vių žen­klas, iš jų el­ge­sio žmo­nės spręs­da­vo, ko­kio oro su­lauks ry­to­jaus die­ną.

Ir šian­dien sim­bo­li­niais gan­drais žy­mi­mas kai­mo tu­riz­mo so­dy­bų pa­slau­gų tei­ki­mo spek­tras ir ko­ky­bė, bet, kaip pa­ste­bi Jo­nas, re­tai, la­bai re­tai prie nau­jos sta­ty­bos so­dy­bos pa­ma­ty­si iš­kel­tą stul­pą gan­drų liz­dui. Net to­se kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­se, ku­rių pa­va­di­ni­me yra žo­dis „gan­dras“, ge­riau­siu at­ve­ju įmon­tuo­tas meist­ro pa­ga­min­tas ati­tik­muo.

„Gal tuo­met ne­si­šai­py­ki­me iš gam­tos, pa­va­din­ki­me to­kią so­dy­bą me­di­nio ar me­ta­li­nio gan­dro var­du?“ – siū­lo sen­jo­ras.

Šią pub­li­ka­ci­ją už­baig­siu pa­lai­min­to­jo ar­ki­vys­ku­po Jur­gio Ma­tu­lai­čio mums pa­lik­to­mis prieš dau­giau kaip 100 me­tų už­ra­šy­to­mis min­ti­mis:

„Žmo­gus yra pa­lin­kęs sa­vo dva­siš­ko gy­ve­ni­mo to­bu­lė­ji­mą ati­dė­ti, o net ir ap­leis­ti ar­ba ir vi­siš­kai už­mes­ti, kuo­met jam pa­si­tai­ko ko­ki ge­ri dar­bai dėl ki­tų at­lik­ti. Kai ka­da žmo­gus taip duo­da­si įsi­trauk­ti į tų vi­so­kių dar­bų sū­ku­rį, kad jam pa­čiam nė kiek lai­ko ne­pa­si­lie­ka. Taip be­gy­ve­nant, be­dir­bant, be­si­karš­čiuo­jant, žmo­gaus dva­sia pa­ma­žu iš­sen­ka, iš­džiūs­ta, iš­si­blaš­ko ir vi­siš­kai su­sil­pnė­ja.“

Pa­mąs­ty­ki­me apie tai.

 

Aldona KUDZIENĖ