ELTA nuotr.

Tai, kas dedasi Seime, vadinama aklaviete, koma, agonija, komedija, farsu, cirku, muilo opera, beprotnamiu, durnių laivu, net gaidžių peštynėmis. Ir nė vienas žodis nėra pakankamai stiprus ir vaizdingas. Ir visi beda pirštu į Ramūną Karbauskį, kuris nūnai, kaip kitados Vytautas Landsbergis, kaltas dėl visų Lietuvą užgriūvančių negerovių. Bet šešėlyje lieka šio „sudegusio teatro“ žvaigždė ir direktorius Viktoras Pranckietis, kuris vis dar Seimo pirmininkas ir vien todėl formaliai ir neformaliai atsakingas už savo vadovaujamos institucijos darbą. Ir gerą ar blogą vardą.

V.Pranckietis anaiptol ne pirmasis Seimo pirmininkas, kurio šeima gyvena ne Vilniuje. Tačiau pirmasis, kuris, užuot įsikūręs Seimo viešbutyje, kiekvieną rytą ir vakarą vežiojamas per pusę Lietuvos iš namų į darbą ir atgalios su įjungtais žiburėliais, lydimas Vyriausybės apsaugos departamento pareigūnų. Beskubėdamas jau sukėlė dvi avarijas, kurias pavyko nutylėti. Nors nepigiai mums visiems kainuoja Seimo pirmininko šeimos židinio šiluma, V.Pranckietis sugebėjo asmeninį interesą paversti valstybiniu.

Ne pirmiena ir kritinė situacija, kurioje yra atsidūręs Seimo pirmininkas. Praėjusią kadenciją be viešai regimos dingsties Darbo partijos bosui Viktorui Uspaskichui taip pat neįtiko Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas. Kadangi nebuvo jokių skundų ir kritikos dėl parlamento vadovo veiklos, padarytų klaidų, V.Gedvilas taip pat galėjo užsispirti, ieškoti opozicijos ir žiniasklaidos užuojautos ir užtarimo (ir būtų radęs).

Vis dėlto nerašyta politinė kultūra neleido asmeninėms ambicijoms ir interesams aukoti Seimo prestižo ir valstybės stabilumo, be to, kiekvienas politikas, skiriamas į tokį aukštą postą, žino, kad jis nebus saugus, jam negalioja Darbo kodekso garantijos. V.Gedvilas pakluso jį delegavusios frakcijos sprendimui ir atsistatydino be skandalų, rankų laužymo ir dantų griežimo.

Bet V.Pranckietis mano kitaip – jis asmeninę gerovę ir karjerą pasiryžęs ginti iki galo. Nesvarbu, kiek tai valstybei kainuotų, kaip ir jo kasdienės kelionės iš namų ir atgal. Jis nebenori išlipti iš limuzino su žiburėliais.

Šis politikos naujokas pasirodė nepėsčias – kaip įgudęs politinių intrigų meistras. Suskaičiavęs, kad valdantiesiems praėjusį antradienį plenarinių posėdžių salėje neužteks balsų, Seimo pirmininkas, pasinaudodamas savo teisėmis, žaibiškai surezgė intrigą, užbėgdamas R.Karbauskiui už akių, užklupdamas jo stovyklą nepasiruošusią: ūmai sukvietė valdybą ir netikėtai pats pasiūlė vakare surengti neeilinį Seimo posėdį dėl jo pašalinimo iš posto. Nors puikiai žinojo, kad pagal Seimo statutą valdyba (taip pat komitetai, komisijos) posėdžiauja ne Seimo plenarinio posėdžio metu. Bet ką ten Seimo statutas, jeigu dėl tarnybinio limuzino ir kitų privilegijų parlamento pirmininkui negaila net valstybės.

Jeigu Seimas, valstybė ir tapo kieno nors įkaitu, tai būtent dėl V.Pranckiečio užgaidų. Taip pat ir opozicija. Iš pradžių sėkmingai naudojusi Seimo pirmininką kaip parlamentinės kovos įrankį, ji nepastebimai su šia marionete apsikeitė vaidmenimis ir pradėjo šokti pagal jos dūdelę, dėl vienadienės naudos, gal ir prieš savo valią aktyviai įsitraukdama į Seimo destrukciją, sėdama dar didesnį chaosą.

Opozicija neatsispyrė pagundai susirinkti menkus politinius dividendus iš praėjusio antradienio pavakare Seime kilusios sumaišties ir valdančiosios daugumos pasimetimo. Graudus vaizdas, kai opozicijos atstovai, prisiekinėję nedalyvausiantys balsavime dėl V.Pranckiečio, ūmai puola strimgalviais pasirašinėti dėl tariamo nepasitikėjimo Seimo pirmininku, kai garbinga politikė, viena iš Seimo moralinių autoritetų Irena Degutienė priversta pirmininkauti tuščioje salėje 11 parlamentarų „posėdžui“ ir „balsavimui“. Apgailėtina politinė klounada ir parlamentinės demokratijos karikatūra.

Be abejo, dėl Seimą ištikusios nešlovės lietuviškojo parlamentarizmo krizės atsakomybę turi prisimti ir valdančiosios frakcijos, ir Vyriausybės slaptieji V.Pranckiečio patarėjai, be kurių paramos ir nuolatinių pakurstymų žmogelio ambicijos ir įnoriai nebūtų taip suvešėję, kad politinis klounas pasijuto herojus. Jis jau pats įtikėjo, kad kovoja ne už savo kailį, o už moralę ir demokratiją.Todėl drožia kalbas apie vertybes ir nėmaž nerausta.

Kažkas negerai mūsų valstybės sąrangoje, jeigu į pačius svarbiausius valdžios postus taip lengvai patenka politinės menkystos, kurioms tokiose aukštumose bemat susisuka galva ir kurios, pamindamos nusistovėjusias politikų elgesio normas, gali sukelti politinės kultūros griūtį. Visa paguoda, kad „sudegusio teatro“ sezonas gali baigtis jau šiandien. Ir Lietuvos politikų žodyne liks priežodis „Nebūk Pranckietis“.