Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Savitai keista man buvo ta šių metų Vasario 16-oji. Išvakarėse duotas interviu LNK televizijai buvo ne apie nepriklausomybę ir ką ji reiškia man ir mums laisvos Lietuvos piliečiams. Interviu buvo apie iškeliamus Lukiškių kalinius, kuriuos kartu su būreliu Bernardinų parapijos savanorių, vedami kunigo Arūno Peškaičio, dešimtmetį lankėme nuo 2009 m. – Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejaus minėjimo metų. Pastaruoju metu atsidaręs savo elektroninį paštą dažniausiai matydavau susirašinėjimus pažymėtus antrašte: Vasario lankymo nebus. Tikriausiai tą patį matydavo ir kiti Lukiškių kalėjimo savanoriai.

Vasario lankymo nebus. Tokia antrašte kun. Arūnas pavadino pranešimą savanoriams, kad dėl karantino Lukiškių kalėjime įprastinio Eucharistijos šventimo paskutinį mėnesio antradienį nebus. Taip jau sutapo, kad kita žinutė ir vėlesnės susirašinėjimo žinutės skelbė vis tą pačią antraštę – vasario lankymo nebus. Ta kita žinutė buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus pranešimas, kad mūsų misija Lukiškėse baigta, nes iki vasario 21 d. visi iki gyvos galvos nuteistieji privalo būti išvežti iš Lukiškių kalėjimo. Taigi Mišių Lukiškėse jau niekada nebus, taip pat kaip ir Biblijos skaitymo su nuteistaisiais, kalinių dvasinių pokalbių su kapelionu Arūnu, mezgimo būrelio, Alfa kurso, Kalėdų ir Velykų Mišių su Vilniaus vyskupu, koncertų, agapių ir daugelio kitų kalinių resocializacijos ir integracijos į visuomenę programų. Mums, savanoriams, tai nuskambėjo katastrofiškai skaudžiai, tarsi plėštų gabalą tavęs paties. Bandžiau ir vis dar bandau suprasti tai, ką jaučia tie kaliniai, kurie guodėsi, kad nors trumpam galėdami pabūti kartu, tapome šeima, meldėmės vieni už kitus, guodėme vieni kitus, apkabindavom vieni kitus, laiminome vieni kitus, dalijomės savo buvimu šalia ir įdomesnėmis įžvalgomis, džiaugėmės nežymiais pasiekimais, kuriuos skambiai įvardindavome pergalėmis, išgyvenome dėl pralaimėjimų, dėl patirtų netekčių ar nutrūkusių ryšių su artimais žmonėmis.

To jau nebus ir visa tai kaliniams reikės atrasti, susikurti iš naujo Pravieniškių, Panevėžio, Alytaus ir kituose pataisos namuose. Tačiau tam, kad kalinys įsitikintų, kas ir dėl ko pas jį ateis į kalėjimą, reikės ne vienų metų. Ir naujos resocializacijos ir integracijos į visuomenę programos negimsta Teisingumo ministerijos kabinetuose be šalies visuomenės sąmoningų piliečių geros valios ir iniciatyvų. Toje pačioje visuomenėje, kurioje pilietis niekada negimsta kaliniu, o juo jis tampa per ganėtinai ilgą laiko tarpą. Šeima, draugai, bendruomenė, visuomenė yra ta terpė, kurioje pilietis subrandina savo blogus sumanymus. Ir galbūt mūsų abejingumas, susvetimėjimas, nekalbant apie šventą didžiųjų nuodėmių trejybę (puikybė, godumas ir pavydas), pastumia žmogų į nusikaltimą. Mūsų kasdienybė, kai nuolatinės konkurencijos esame kas kartą stumiami į perteklinio vartojimo, puikybės ir gobšumo liūną? Šioje terpėje, pripažinkime, kad ir mes patys esame nuolatinėje pagundos akivaizdoje, ir tik kažkas mus dar saugo. Verta pastebėti, kad tokio pat laiko tarpo, kokio reikėjo subręsti nusikaltimui, tokio pat laiko tarpo reikės ir jo sugrąžinimui su aktyvia visuomenės pagalba atgal į gyvenimą, kad taptų visaverčiu žmogumi.

Taip gimė pilietiška iniciatyva kreiptis į Teisingumo ministeriją su prašymu nuteistųjų iki gyvos galvos grupės neišsklaidyti, o visus drauge perkelti į kitą laisvės atėmimo vietą, jei įmanoma, perkeliant į Vilniaus pataisos namus. Viena iš savanorių kritiškai pasiteiravo, ar savo prašymu nebūsime per daug susireikšminę katalikai, ar neva rūpindamiesi kaliniais slapta ne per daug rūpinamės patys savimi, kad neturėsime kur pasireikšti kaip gailestingi samariečiai, kuriems Vilniaus centre esantis Lukiškių kalėjimas buvo taip patogu?

Tačiau rūsti realybė buvo kitokia. Nuteistieji iki gyvos galvos buvo išvežti iš Lukiškių ir sugrūsti į karcerius vietoj tų kamerų tipo patalpų, kurias už 1.5 mln. žadėjo įrengti teisingumo ministras ir taip pagerinti kalinimo sąlygas, kad Lietuvai nereikėtų mokėti baudų už Europos standartų neatitinkančias kameras. Be to, paaiškėjo, kad kameros Lukiškėse neliko tuščios. Į jas buvo atkelti prasižengę kaliniai iš kitų įkalinimo įstaigų. Jeigu taip, tai ar galima tokį planą (girdėjau, kad kažkas jį pavadino antikristo planu) vadinti kalinių iškeldinimo operacija, kad tuščias patalpas būtų galima perduoti turto fondui? Nesuvokiama dar ir tai, kaip ministras ir Vyriausybė užtikrins tokio verslo plano įgyvendinimą, kad už parduotus Lukiškių kalėjimo pastatus gauti pinigai būtų skirti kalėjimo pareigūnų atlyginimams. Bet palikime pinigus ciesoriui, o geriau atiduokime Dievui tai, ko jis iš mūsų nori.

Manau, kad nuteistiesiems iki gyvos galvos baisiausia ne karceris, patirta neteisybė ir pažeminimas ar kai juos ministras, kiti valdininkai ir žurnalistai vadina žmogžudžiais, recidyvistais, galvažudžiais, gyvagalviais, vaikažudžiais. Jiems baisiausia tai, kad šioje neapykantos ir keršto aplinkoje nutrūksta trapi bendrystė su kitu žmogumi, kuris išdrįso patikėti, kad kalinys taip pat yra žmogus, kuris gali ne tik žudyti, bet tas pats kalinys gali ir mylėti. Jiems baisiausia tai, kad Nepriklausomybės šventę švenčiančioje Lietuvoje daugiau nei trys ketvirtadaliai piliečių įsitikinę, kad su jais galime elgtis kaip su niekam tikusiais, nurašytais daiktais, ir daugiau kaip pusė norėtume, kad būtų sugrąžinta mirties bausmė.

Kokį atsakymą šiandien gautų profesorius Volandas, iš „Meistro ir Margaritos“ į savo amžiną jam labai rūpimą klausimą: ar pasikeitė savo vidumi žmonės? Norėdamas gauti atsakymą Lietuvoje jis šiandien prisėdęs prie staliuko Pilies gatvės kavinėje pasiteirautų mūsų nuomonės apie kalinius, Holokaustą ir lenkus. Klausimas apie meilę ir gailestingumą nei jam, nei mums turbūt nėra vertas dėmesio.

 

Romas Juknelevičius