www.alkas.lt nuotr.

Šį ketvirtadienį vyks kaip niekad svarbi pilietinė akcija. Kviečiame į mitingą „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – NE!“ Mitingas ir kiti ryžtingi veiksmai yra vienintelis būdas sustabdyti Kremliaus vykdomą iš tiesų didmeistrišką, todėl labai pavojingą hibridinio karo operaciją. Ji Lietuvai gali kainuoti be galo brangiai. Ši operacija ypač pavojinga tuo, kad toli gražu nėra lengva suprasti jos logiką, mastą ir tikslą. Todėl verta trumpai apžvelgti jos esmę ir siekius.
Atkūrus Nepriklausomybę Maskvai ir jos talkininkams Vakaruose pavyko pasiekti didelę taktinę pergalę: aršiai spaudžiant vakarykščiams SSRS kolaborantams ir Lietuvai priešiškoms išorės jėgoms, Birželio sukilimas valstybiniu lygiu faktiškai nebuvo oficialiai pripažintas kaip Tautos išsivaduojamasis sukilimas, t. y. jo vertinimas ir statusas liko neapibrėžtas ir dviprasmiškas. Šitaip buvo sukurtos prielaidos delegitimuoti ir galiausiai pasmerkti šį Sukilimą ateityje. Kremlius suvokia, kad tiesmukiškai ir atvirai šito padaryti neįmanoma, nes tokioms užmačioms pasipriešintų jo propagandos dar „nespėta perauklėti“ istorinę atmintį išsaugojusi Lietuvos visuomenės dalis. Todėl pasitelktas išmoningas ir klastingas Sukilimo diskreditavimo būdas – pasirinkus taikiniu pagrindinio organizatoriaus Kazio Škirpos asmenį, nuosekliai ir metodiškai kuriamas ir visame pasaulyje, o ypač Vakaruose, skleidžiamas jo kaip nacių parankinio ir užkietėjusio antisemito vaizdinys.
Šio puolimo organizatoriams pakeisti K. Škirpos alėjos pavadinimą ir pašalinti iškilaus sukilimo dalyvio Jono Noreikos atminimo ženklus nėra tikslas savaime. Tai tik parengiamasis žingsnis ir priemonė įgyvendinti kur kas svarbesnį strateginį tikslą. Tikimasi, kad palaužus didžiosios visuomenės dalies nepritarimą ir pasipriešinimą tokiam istorinės atminties klastojimui bei trynimui ir galutinai panaikinus alėjos pavadinimą bei sunaikinus atminimo lentą, toliau Lietuvos piliečiai pamirš arba jiems bus „padėta pamiršti“, kokiomis aplinkybėmis šie atminimo ženklai išnyko. Po to prasidės kitas propagandinio karo prieš Lietuvą etapas. Bus skleidžiamas ir pamažu įtvirtinamas naujas melas, kad Birželio sukilimą esą pasmerkė pati Lietuvos visuomenė. Bus įžūliai teigiama, kad būtent jos pačios iniciatyva ir jai reikalaujant buvo pašalinti nacių talkininkams ir antisemitams per klaidą suteikti atminimo ir pagarbos ženklai.
Šitaip paruošus dirvą bus žengtas kitas žingsnis – visuomenės vardu bus pareikalauta (o reikalaujančių tikrai atsiras), kad Seimas moraliai, o gal ir politiškai, pasmerktų Birželio sukilimą. Jau šią Seimo kadenciją Emanuelis Zingeris yra Seimo komitete grasinęs siūlyti Birželio 23 dieną paskelbti Holokausto pradžia Lietuvoje. Turint omenyje, kaip lengvai Lietuvos valdžia pasiduoda spaudimui ir šantažui – ypač jeigu jis ateina ne tiesiai iš Maskvos, bet aplinkkeliu, tai yra per komunizmo blogio nesuvokiančių Vakarų šalių sostines – beveik neįmanoma patikėti, kad leidus apšmeižti K. Škirpą ir J. Noreiką bei ištrinti jų atminimą, Seimas sugebėtų atsispirti dar įžūlesnei propagandinei kampanijai, kuria būtų reikalaujama oficialiai pripažinti Birželio sukilimą buvus „istorine ir politine klaida“, tarkime, „beviltišku ir bepramišku“ veiksmu, naudingu tik nacionalsocialistinės Vokietijos interesams.
Tai reikštų, kad Kremlius įgyvendintų seniai siektą propagandinį ir politinį tikslą priversti Lietuvą „savanoriškai“ pripažinti jau Stalino laikais sukurtą ir per visą Šaltąjį karą skleistą melagingą istorinį pasakojimą apie Birželio sukilimo priežastis, pobūdį ir tikslus. Pasiremdama tokiu pačių lietuvių įteisintu vertinimu, Rusijos propaganda šios šalies viduje ir visame pasaulyje nesunkiai Sukilimą paverstų nusikalstamu ir vertu pasmerkimo prieš SSRS neteisėtai sukilusių „nacistinių maištininkų“ aktu.
Toks pasmerkimas, kuris ir yra vykdomos K. Škirpos ir J. Noreikos diskreditavimo kampanijos tikrasis ir svarbiausias tikslas, būtų milžiniška Rusijos geopolitinė pergalė. Ji būtų tokia pat svarbi, koks Lietuvai kadaise buvo svarbus Molotovo-Ribentropo pakto pripažinimas, be kurio vargu ar būtų buvę įmanoma atkurti valstybės nepriklausomybę. Patiems lietuviams oficialiu valstybės lygmeniu pasmerkus tariamai „pronacistinį“ Birželio sukilimą, šis laimėjimas praktiškai būtų paverstas niekiniu. Juk šitokio įvertinimo kontekste visiškai nublanktų 1940 m. okupacijos faktas. Jis tikrai netektų esamos reikšmės bent Vakarų viešojoje nuomonėje. Vaizdžiai kalbant, tai reikštų, kad Rusijai pavyko „atsukti atgal“ Molotovo-Ribentropo paktą, taigi likviduoti 1989 m. patirto milžiniško pralaimėjimo, kai SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas pripažino šį paktą nusikalstamu ir neteisėtu, padarinius.
Lietuvos geopolitinė ir saugumo padėtis vis labiau panašėja į tą, kuri susidarė 1940 m. katastrofos išvakarėse. Šalies visuomenė buvo kryptingai demoralizuojama Kremliaus propagandos ir jai padedančių vidaus „pažangių jėgų“, valdžia buvo išsigandusi ir sutrikusi, visuomenėje tvyrojo pavojaus nuojauta, tačiau nesugebėta laiku jo tiksliai atpažinti, įvardyti ir pasiruošti gintis. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad dabar Lietuvos padėtis geresnė, tačiau atidžiau ją apmąsčius aiškėja, jog veikiau yra priešingai – ji blogesnė bent jau dviem atžvilgiais, o ypač – geopolitinės savivokos požiūriu.
Pirma, 1939 m. Lietuva neturėjo sąjungininkų, bet tai buvo akivaizdu, todėl neturėta ir didesnių iliuzijų dėl šalies saugumo garantijų. Dabar esame ES ir NATO nariai, todėl lengva susikurti saugumo iliuziją, liūliuoti save 5-uoju NATO sutarties straipsniu. Tai leidžia „nepastebėti“ virtinės optimizmo neįkvepiančių faktų, pavyzdžiui, dėl Brexit dar labiau gilėsiančios ir spartėsiančios ES krizės arba M. Gorbačiovo laikų dvasią ir žodyną gaivinančių E. Macrono kalbų apie „vieningą Europą nuo Lisabonos iki Vladivostoko“. Vengiama net tyliai sau pripažinti ir juo labiau atvirai kalbėti, kad Lietuva gali būti akimirksniu paaukota dėl tos „vieningos Europos“ iliuzijos, ir tai bus padaryta juo lengviau, juo plačiau ir tvirčiau Vakaruose bus suformuotas šaliai kryptingai ir nuosekliai klijuojamas pronacistinės ir antisemitinės valstybėlės įvaizdis. K. Škirpos ir J. Noreikos puolimas iš tikrųjų yra rengimasis tokiam Kremliuje iš anksto ruošiamam scenarijui, kurio realumu Lietuvoje dar net nedrįstama patikėti. O juk reikėtų išdrįsti sau pripažinti, kad šliaužianti okupacija jau prasidėjo ir vis labiau įsibėgėja.
Antra, anoje Lietuvoje okupacijai dirvą ruošęs komunistuojantis gaivalas vis dėlto buvo lengvai atpažįstamas, daugelis įžvelgė jo sąsajas su Kremliumi ir suvokė jo keliamą pavojų. Dabartinėje Lietuvoje veikia dvi Kremliaus agitpropo kolonos. Viena iš jų savo komunistines ir prorusiškas pažiūras sumaniai dangsto vadinamųjų „europinių vertybių“ retorika. Kaip atrodo šios 6-osios Kremliaus kolonos propaganda, rodo jos užvaldyto nacionalinio transliuotojo laidos su Rūta Vanagaite pavyzdys.
Apskritai išryškėjo milžiniška praraja tarp Rusijos ir Lietuvos geopolitinio ir strateginio mąstymo lygio. Rusija žvelgia toli į priekį ir jau dabar ruošiasi pasaulio geopolitinės ir saugumo architektūros galimam žlugimui, kad juo pasinaudodama vienokia ar kitokia forma „susigrąžintų“ Baltijos valstybes. Tuo tarpu Lietuvos politinių, akademinių, žiniasklaidos sluoksnių aklumas yra sukrečiantis. Nesugebama pastebėti net akis turinčio badyti sutapimo: Birželio sukilimo ir partizaninio pasipriešinimo diskreditavimo kampanija neatsitiktinai buvo suintensyvinta ir įgijo neregėtą mastą būtent dabar, kai pradeda eižėti ir byrėti po Šaltojo karo pabaigos susiklosčiusi pasaulio geopolitinė tvarka ir tarptautinė saugumo sistema. Todėl ne tik bejėgiškai stebima, kaip Rusija vykdo, ciniškai žaisdama K. Škirpos ir J. Noreikos tariamo kolaboravimo su naciais korta, prieš Lietuvą nukreiptą didžiulę ir aršią propagandinę kampaniją, ne tik nesuvokiamas jos mastas ir pavojingumas, bet savo pačių veiksmais paslaugiai tai propagandos mašinai tiekiami „argumentai“, kuriais Vakarų šalių vyriausybės ir viešoji nuomonė prireikus teisins „nesikišimo“ politiką net tuo atveju, jeigu Lietuva bus atvirai užpulta ir okupuota.
Jeigu šitaip tęsis ir toliau, Rusijos imperiniai revanšistai gali ne tik „susigrąžinti“ Lietuvą, bet ir išgyventi neįtikėtinai saldaus keršto akimirką. Kas gali būti maloniau, kaip pasakyti: „Mūsų propaganda iš tiesų nuostabi. Įtikinome ir privertėme serviliškus ir trumparegiškus lietuvius sunaikinti jų atkurtą efemerišką limitrofinę valstybėlę savo pačių rankomis!“
Vienintelė paguoda ir viltis lieka ta, kad jie nesulauks išsvajotos žvaigždžių valandos ir neišgyvens tos saldžios keršto akimirkos. Mat tie nuo Kremliaus propagandos apduję lietuviai dar turi šiek tiek laiko ir galbūt spės atsikvošėti. Padėkime jiems, susirinkę į mitingą rugsėjo 5 dieną, 18 valandą Daukanto aikštėje Vilniuje.