Asmeninio archyvo nuotr.

Gimiau Klaipėdoje. Vaikystę praleidau uostamiestyje: ten lankiau darželį, kuriame susipažinau su pirmaisiais draugais. Vartydama senus nuotraukų albumus, vaikystės bičiulius lig pat šiol su šypsena prisimenu. Tačiau tai jau praeitis. Jau devinti metai, kaip esu Gargždų miestelio gyventoja.

Istorija, kaip čia atsidūriau, nėra ypatingai jaudinanti, tiesiog tėvai nusprendė, jog bute, kuriame gyvenome keturiese, darosi ankštoka. Gargžduose gyveno mano seneliai, miestelis tylus, ramus, žmonės iš pažiūros draugiški. Taip aš ir mano šeima tapome šio miesto dalimi. Mums nebuvo baisu ir svetima, tad greitai gyvenimas ėmė tekėti įprasta vaga. Susipažinau su naujajame kieme žaidžiančiais berniukais ir mergaitėmis, radome bendrų pomėgių, jaučiausi priimta ir suprasta. Tėvai taip pat apsiprato. Tiesa, mamai buvo kiek sunkiau, ji labai mėgo Klaipėdą, ten prabėgo jos vaikystė, sakė, jos širdis liko ten, bet praėjus kuriam laikui džiaugėsi, jog pradėjome gyventi čia. Tėtis iškart pamilo Gargždus. Jis ramybės mėgėjas, užaugęs nedideliame kaimely, todėl jam tylus miestelis nekėlė nuobodulio. Brolis buvo dar labai mažas, todėl mažai ką ir prisimena.

Pamilti Gargždus man labiausiai padėjo mamos sesuo, gyvenanti šiame miestelyje visą gyvenimą. Ji mane supažindino su gražiausiomis vietomis, kartu aplankėme slapčiausius kampelius, kurių mums gal ir nereikėjo šniukštinėti. Netoliese jos namų stūksojo senas, aplūžęs, bestogis namas, kuris kėlė siaubą aplink gyvenusiems vaikams, taip pat ir mums. Tad vieną tamsų vakarą, būdami tikri padaužos, sugalvojome įveikti baimę ir visi kartu apsidairyti siaubo name. Ilgai netrukome, nes išsigandome pamatę šešėlį, ir sprukome iš namo. Šis prisiminimas man nuolat iškyla akyse, prasilenkiant su tuo pabaisa namu, net dabar šiurpas perbėga per kūną, nes kieno gi tas šešėlis, niekas iki šiol nežino. Viliuosi, jog tai tik nevykęs kiemo draugų pokštas, norint išgąsdinti mergaites.

Vienas šilčiausių prisiminimų, kada pagaliau pavasariui prasidėjus kartu su teta važiuojame į parką pasivažinėti dviračiais. Taip smagu girdėti paukštelius čiulbant giesmes ir jausti, kaip gera čia gyventi. Kartais apsilankau parkelyje ir viena. Man tai magiška vieta. Nepaisant metų laiko, aš ten atsidūrusi pajaučiu, kaip nuostabūs vaizdai pripildo mane gerų emocijų, energijos. Pasineriu į tokią būseną, kada esu dvasiškai saugi. Jei kada matėte parke mergaitę, sėdinčią ant suolelio, laikančią rankoje knygą ir žvilgčiojančią į tolį, didelė tikimybė, kad spoksojote į mane. Ne kartą ten būdama mąstau, svajoju, leidžiu sau atsipalaiduoti ir pabūti su savimi. Kiekvienam svarbu rasti ramybę, manoji čia, parke. Visai šalia mano senelių namų auga aukštos žolės, o prasiskverbus pro jas matyti telkšantis vanduo. Vasarą čia labai gražu ir gera, atsisėdęs ant didelių akmens luitų gali matyti šalia kojų varvantį vandenį, stebėti vandenyje plaukiojančias žuveles. Ir, žinoma, mylimiausias mano kampelis, kur visuomet gera grįžti, kaip ir daugeliui, – namai. Aplink mano namą auga miškelis, jame lankausi bent kartą per dieną, atsigauna širdis po sunkios dienos mokykloje, išsivaduoja apsunkusi siela. Čia, atsisėdusi ant kurio nors kelmo, mėgstu kurti.

Gargždai leidžia džiaugtis tuo, jog atsidūriau ne kur kitur, o šiame miestelyje. Čia esu apsupta mylimų žmonių, galiu mėgautis ramybe, kai jos man reikia, grožėtis gamta, atrasti vis naujų vietų, kuriose gimsta šilčiausi prisiminimai. Gargždai tapo mano namais ne tik todėl, jog aš čia gyvenu, bet ir todėl, kad taip čia jaučiuosi – lyg būdama namuose, saugi ir mylima. Baigusi mokyklą, planuoju išvažiuoti. Kažkur, kitame mieste, prasidės mano naujas gyvenimo tarpsnis. Bet tikrai žinau, jog visuomet čia grįšiu, į savo amžinąjį kraštą – Gargždus.

banga,logo