Sauliaus Paukščio nuotr.

Lietuvos eurokomisaras Virginijus Sinkevičius, Europos Parlamente pareiškęs, kad maisto saugumas ir ilgalaikis apsirūpinimas juo jau nebėra pagrindinis Europos Sąjungos (ES) rūpestis, o svarbiau – klimato pokyčiai ir biologinė įvairovė, sulaukė žemdirbių atsako. Nuogąstaujama, kad jeigu tai ne vieno eurokomisaro pamąstymai, o ryškėjanti bendra tendencija, bus išklibinti ūkininkavimo pamatai ir paneigta tai, kas per amžių amžius buvo šventa – apsirūpinti maistu.

Pasiūlė atidžiau pagalvoti

Už aplinką atsakingas Europos Komisijos narys V.Sinkevičius suabejojo dėl ilgalaikio apsirūpinimo maistu prioriteto dabartinėje ES maisto sistemoje, teigdamas, kad tradiciniai rūpesčiai gali užleisti vietą tokioms problemoms kaip klimato pokyčiai, tvarumas ar biologinė įvairovė. Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete jis tvirtino, kad maisto saugumas nebėra pagrindinis ES rūpestis. V.Sinkevičius dar teigė, kad Europos maisto sistemoje vyrauja kiti iššūkiai, pavyzdžiui, maisto švaistymas, per didelis vartojimas, nutukimas ir kt. Lietuvos deleguoto eurokomisaro mintys buvo cituojamos Europos žiniasklaidos tinkle www.euractiv.com.

Netrukus šie Lietuvos eurokomisaro samprotavimai sulaukė atsako iš įvairiose šalyse veikiančių ūkininkų organizacijų. Žiniasklaidos tinkle buvo publikuota, kaip į tai sureagavo vienos Italijos ūkininkų organizacijos vadovas. Jis teigė, kad apsirūpinimas maistu ir jo saugumas dabar yra dar aktualesnis nei bet kada anksčiau, ypač po koronaviruso krizės. „Mes manome, kad už aplinką atsakingas Europos Komisijos narys tikriausiai turėtų atidžiau pagalvoti“, – komentavo italas.

Apsirūpinimas maistu užima kertinę vietą Bendrojoje žemės ūkio politikoje (BŽŪP), pagal kurią subsidijuojamas ūkininkavimas. Neseniai už žemės ūkį atsakingas eurokomisaras Januszas Wojciechowskis pabrėžė strateginę žemės ūkio ir BŽŪP svarbą užtikrinant maisto saugą Europoje.

Sauliaus Paukščio nuotr.

Sauliaus Paukščio nuotr.

Klibina pamatus

Eurokomisaro V.Sinkevičiaus išsakytos mintys neliko be atgarsio ir Lietuvoje. Pasak ūkininkų atstovų, tokia pozicija klibina BŽŪP pamatus ir gali sulaukti labai prastų pasekmių. Jeigu tai ne vieno eurokomisaro pamąstymai, o ryškėjanti bendra tendencija, apsirūpinimo maistu politika gali atsidurti aklavietėje. „Ar nenusivažiuosime iki to, kad vis labiau ribodami žemės ūkį ir maisto gamybą įvesime maisto davinius gyventojams ir juos ribosime“, – ironizavo vienas Aukštaitijos ūkininkas.

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkas, Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos vadovas Raimundas Juknevičius neslėpė nuostabos dėl tokio Lietuvos deleguoto Europos Komisijos nario pasisakymo: „Labai apmaudu, kad tokio lygio vadovas taip neatsakingai žiūri į tai, kas per amžių amžius buvo svarbu – aprūpinti savo tautą maistu. Labai keista girdėti, kad dabar tie dalykai tampa nebeaktualūs. Tokios kalbos gąsdina.“

Pasak jo, skambūs lozungai ir aukštos ambicijos dėl vadinamojo žaliojo kurso ir užsibrėžtų klimato kaitos tikslų savaime ūkininkų negąsdintų, jeigu tai būtų suderinama su verslo logika. Tačiau to kaip tik ir pristingama.

„Nebūkime naivūs, jau dabar akivaizdu, kad įgyvendinus visas numatytas priemones ES konkurencingumas pasaulio mastu neabejotinai kristų. Užsiimdami griežtai spręsti maisto saugos ir klimato kaitos problemas, neatsiribosime nuo viso kito pasaulio. Juk ES neužsidarys sienų nuo įvežtinės produkcijos. Štai prekybos centrų lentynose dabar vienodomis sąlygomis konkuruoja produktai su genetiškai modifikuotais organizmais ir išauginti lietuviškomis sąlygomis. Daugelyje ES šalių galioja labai griežti draudimai dėl genetiškai modifikuotų kultūrų auginimo, o produktus leidžiama pardavinėti“, – aiškino R.Juknevičius.

Stums iš rinkos

LŪS vicepirmininkas apgailestavo, kad žaliosios ambicijos daugybę mūsų ūkininkų gali išsviesti iš rinkos. Jeigu ambicingų planų nelydės tokios pat lėšos, skęstantiesiems teks gelbėtis patiems.

„Žemės ūkis labiausiai priklauso nuo klimato ir aplinkos, patiria daugiausia nuostolių, tačiau, įgyvendindamas planus, turi prisiimti pačią didžiausią naštą, palyginti su kitomis ekonomikos sritimis. Jeigu nebus skirta atitinkamai lėšų, visa tai atsilieps produkcijos savikainai ir stums mus iš žaidimo, tiesiai sakant – bankroto link“, – konstatavo ūkininkas.

Jis tvirtino, kad dėl žaliojo kurso reikalavimų Lietuvos ūkininkams itin apmaudu, nes mūsų žemės ūkis, palyginti su kitomis ES šalimis, – išskirtinai žalias ir draugiškas gamtai. Lietuvoje daugelio žemės ūkio šakų gamybos intensyvumas yra iki septynių kartų mažesnis. Atitinkamai mažesnė ir tarša.

„Turėtume būti remiami ir skatinami, kad tokie išliktume. Bet problema, kad iš ES katilo pinigai yra įdomiai skirstomi. Pavyzdžiui, pagrindas žaliojo kurso priemonėms įgyvendinti greičiausiai bus tiesioginės išmokos – 40 proc. tiesioginių išmokų krepšelio. Turint omenyje, kad Lietuvos ūkininkų išmokos beveik pačios mažiausios, neturėsime pakankamai lėšų ir žaliesiems reikalavimams įgyvendinti. Įdomiausia tai, kad ne taip intensyviai ūkininkaudami ir gaudami mažiau pajamų iš hektaro turėsime tas pačias ar net griežtesnes žalinimo taisykles“, – skirtingas sąlygas priminė R.Juknevičius.

Roberto Patronaičio nuotr.

Roberto Patronaičio nuotr.

Perlenkiama lazda

Bendrovės „Naradava“ direktorius Aloyzas Grygalis sakė, kad jo nestebina pasisakymai dėl žaliojo kurso. „Manau, kad tai kol kas tik kalbos ir burbulai. Dar nežinia, kaip atsigausime po koronaviruso krizės, kas bus toliau? Kita vertus, jeigu nereikia maisto, galime jo negaminti – derlių paliksime paukščiams ir dar inkilų prikelsime. Tik iš ko gyvensime? Ar visiems reikės eiti į darbo biržą?“ – dėl ateities neramu sodininkystės ūkio vadovui.

Jis sakė su širdgėla stebintis, kas vyksta regionuose. „Kaimo žmonėms labai svarbu, kad jiems leistų normaliai gyventi. Dabar gi baisu, kas dedasi kaimuose, jie akyse nyksta – namai tuštėja, jaunimas bėga. Kuo visa tai baigsis?“ – susirūpinęs A.Grygalis.

Sodininkystės ūkio vadovas pabrėžė, kad ūkininkams tikrai rūpi biologinė įvairovė, tik praktika rodo, jog čia stipriai perlenkiama lazda, neretai pasigendama pagrįstumo ir logikos. „Turime daug žaliųjų programų, kurios dosniai finansuojamos, o kokie rezultatai? Prisiminkime, kaip ąžuoluose buvo saugomi reti vabalai. Keletą metų saugojo, vėliau tos programos nepratęsė, nemokėjo pinigų ir nupjovė ąžuolus su tuo retu vabalu. Taigi neretai pasigendama ilgalaikio matymo. Prioritetai kasdien keičiasi, taip ir esame blaškomi be nuoseklumo ir pagrįstumo, daug chaotiškumo. Klimatas keičiasi, gamta svarbi, bet kaip gyvens žmonės?“ – klausė „Naradavos“ direktorius.

Jo manymu, strategijų rašytojams visų pirma reikia tartis su žemę dirbančiais praktikais, įvertinti ekonomines ir socialines pasekmes. „Žemdirbiai patys suinteresuoti kuo mažiau kenkti gamtai, bet tam reikalingos technologijos, protingi sprendimai. Kita vertus, manau, kad dėl taršos didelį burbulą išpučia visokios žaliosios organizacijos. Lietuvoje stipriai sumažėjo gyvulių, žemės ūkio gamyba. Kur matyta, kad agrariniam kraštui reikia įsivežti mėsos. Jeigu dar ir duonos nebus – galas. Dabar akivaizdi tendencija suversti kuo daugiau taršos ant žemės ūkio“, – teigė A.Grygalis.

Pasigenda pagrįstumo

Europos ūkininkų organizacijos gan audringai sutiko Europos žaliojo kurso strategijas „Nuo ūkio iki stalo“ ir „Biologinės įvairovės“, kuriose jie mato daug grėsmių ūkininkavimui ir maisto gamybai. Lietuvos žemdirbių organizacijų atstovai taip pat išsakė nuogąstavimus dėl šiose strategijose numatytų tikslų ir ūkininkavimą keisiančių priemonių.

Nuogąstaujama ne be pagrindo – strategijos nubrėžtos, tačiau nėra atliktas išsamus ekonominio ir socialinio poveikio vertinimas. Lietuvos ūkininkai taip pat nerimauja, ar bus atsižvelgta į skirtingas startines pozicijas. ES senbuvėse valstybėse gamybos intensyvumas kur kas didesnis nei, pavyzdžiui, Lietuvoje.

Kad netektų permokėti už maistą

1400x700bronis-rope_a

Bronis Ropė, Europos Parlamento narys

COVID-19 pandemija atskleidė, kad ES tikslingai ir teisingai įgyvendina Bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP), tad, laimei, darbščių ūkininkų dėka su rimtesniais maisto tiekimo ir apsirūpinimo maistu nesklandumais šios pandemijos metu nesusidūrėme. Tačiau tokios krizės kaip COVID-19 tik dar kartą įrodo BŽŪP ir žemės ūkio svarbą. Būtina deramai remti žemės ūkį ir palaikyti jo gyvybingumą, kad krizės akivaizdoje piliečiams netektų dešimteriopai permokėti už maistą, kaip antai nutiko su medicininėmis apsaugos priemonėmis, ar, neduok Dieve, apskritai likti be kai kurių maisto produktų.

Suprantu ir palaikau kolegos V.Sinkevičiaus lūkestį ir siekį dėti pastangas, kad visi gyventume žalesnėje, sveikesnėje aplinkoje. Žemės ūkis taip pat neatsiejamas nuo dirvožemio, vandenų būklės, klimatinių sąlygų, tad ūkininkai ne ką mažiau suinteresuoti gyventi ir vaikus auginti švarioje aplinkoje. Bet nereikia pamiršti, kad Lietuvos žemdirbiai vis dar konkuruoja bendroje ES rinkoje nevienodomis sąlygomis, su mažesnėmis tiesioginėmis išmokomis, kurių nemaža dalis tenka aplinkai ir klimatui naudingoms veikloms, o įsipareigojimų ūkininkai privalo laikytis tokių pat griežtų, kaip kitose ES valstybėse ūkininkaujantys kolegos. Vieningoje ES tokia neteisybė tęstis nebegali. Dedu ir dėsiu visas pastangas, kad mūsų žemdirbiai nebebūtų antrarūšiai – kad jų darbas ir kuriamos viešosios gėrybės, taip pat aplinkai bei klimatui naudinga veikla sulauktų sąžiningos ES paramos.