Per 10 ūkininkavimo metų Giedrius iš tėvo perimtą ūkį gerokai išplėtė. R. Kazakevičienės nuotr.

Iš tėčio ūkį perėmęs Nuoragėlių kaimo (Sasnavos sen., Marijampolės sav.) ūkininkas Giedrius Aleknavičius jau dešimtmetį tęsia šeimos tradiciją – augina pienines karves, sėja grūdines kultūras.

Geras startas

Giedrius pamena, kaip prieš 10 metų, kai jam tebuvo 27 metai, tėtis pasitraukė iš ūkio ir perdavė jam žemę (20 hektarų nuosavos, 20 hektarų nuomojamos) ir apie 20 melžiamų karvių. Jaunajam ūkininkui pasisekė – žengdamas pirmuosius žingsnius, gavo ES paramą kaip jaunasis ūkininkas. Giedrius su užsidegimu kibo į ūkio darbus, tuo metu turėdamas 20 karvių galėjai normaliai išgyventi.

Sūnus tik geru žodžiu mini tėtį, kuris pagal Ankstyvojo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos programą perleido savo ūkį jam. Tėvas negaili patarimų Giedriui iki šiol ir perduoda jam visą savo sukauptą patirtį. Marijampolės kolegiją baigęs jaunasis ūkininkas patenkintas, kad pasirinko žemdirbio kelią.

Per 10 metų ūkis gerokai išsiplėtė. Šiuo metu fermoje mūkia dvigubai daugiau karvių nei pačioje jo ūkininkavimo pradžioje – 48 sąlyginiai galvijai (tai ne tik karvės, bet ir jauni veršeliai).

„Prisirišę“ prie karvių

Racionaliai naudodamas lėšas, ūkininkas gerokai padidino dirbamos žemės plotus. „Per dešimtmetį žemės valdos padidėjo 100 hektarų“, – džiaugėsi ūkio šeimininkas. Šiuo metu G.Aleknavičius dirba 70 hektarų nuosavos žemės ir 70 hektarų – nuomojamos. Žemės aplinkui Sasnavą derlingos. Giedrius ūkį išplėtė į abi puses – vienus plotai išsidėstę Marijampolės savivaldybės teritorijoje, kitus – Kazlų Rūdos savivaldybės ribose.

Įsipareigojimai nenutrūkstamai tęsti pieno gamybos kryptį šiam ūkininkui baigsis kitų metų rudenį. Iki to laiko Giedrius turi pamąstyti apie ūkio ateitį. Ūkininkas nesirengia didinti karvių skaičiaus, statyti naujos fermos. Sunkesniais gyvenimo periodais pamąsto, kad gal vertėtų jų iš viso atsisakyti. „Kol pajėgsiu, dar tvarkysiuosi“, – pripažino suvalkietiškai ištvermingas ir pastovus Giedrius. Jis ūkyje primelžtą pieną ištikimai tebetiekia tai pačiai įmonei – UAB „Marijampolės pieno konservai“. „Ir mano tėvai bendradarbiavo su šia įmone, ir aš nešokinėju kaip kiti – vis pas kitą. Sakoma, geriau kaip vietoje niekur nerasi“, – teigė Giedrius.

Jeigu 1 litro bazinio pieno kaina pakiltų iki 30 centų, šis ūkininkas patikėtų pienininkystės perspektyva, tačiau dabar už litrą pieno tegauna 20 centų. Mažoka.

Žiemos laikotarpiu G.Aleknavičius per dieną primelžia ir parduoda apie 300, o vasaros laikotarpiu – per 500 litrų pieno. Pasak ūkininko, pernai pieno supirkimo kaina buvo pakilusi iki 24 centų, o šių metų pradžioje vėl nukrito 4 centais. Reikėtų ūkį atnaujinti, sutvarkyti, modernizuoti, bet sunku šiuos darbus planuoti, kai pieno kainos tokios nepastovios.

Aleknavičių ūkio kieme rikiuojasi nauja darbus palengvinanti įvairi technika.  R. Kazakevičienės nuotr.

Aleknavičių ūkio kieme rikiuojasi nauja darbus palengvinanti įvairi technika. R. Kazakevičienės nuotr.

Nauja technika

Jau kuris laikas Giedrius stengiasi ūkį kreipti ir kita linkme – didinti augalininkystės mastą. Jam pavyko atnaujinti ūkio technikos bazę. Du kartus gavo ES paramą ūkiui modernizuoti – nusipirko naujos žemės ūkio technikos. Labiausiai džiaugiasi prieš ketverius metus įsigytu kombainu, kuris vis dar kaip naujas.

Be kombaino, Giedrius nusipirko ir traktorių, ritininį presą, priekabą, žoliapjovę, grėblį – viską, kas reikalinga. „Ši technika labai gelbsti darbuose. Nors įsigyta 2008–2009 metais, puikiai tarnauja ir šiandien, nereikia net daug remontuoti“, – džiaugėsi ūkininkas.

Giedrius mano, kad jei kada nors gyvulių nebelaikys, išgyvens iš augalininkystės. Kaip ir dabar, augins javus. Ateities planuose yra minčių įsigyti grūdų džiovinimo bokštą.

Nelieka laiko

Iki šiol Giedrius vis dar viengungis, tad visi ūkiški darbai tenka jo vieno pečiams ir rankoms. Labai didelė bėda ta, kad kaime nėra žmonių, kuriuos galėtum pasamdyti. „Niekas dabar kaime nenori sunkiai dirbti, visiems reikia tik pinigų ir alaus, – sakė pagalbininkais nusivylęs vyras. – Pats melžiu, pats viską darau.“

Visa ūkininko diena griežtai suplanuota. Ypač daug darbų užgriūva atšilus orams. Reikia fermoje gyvulius pašerti, pamelžti karves, pagirdyti veršelius, paskui skubėti į laukus arti, sėti. Ryte ir vakare sukasi fermoje, o nuo 10 iki 18 val. ūkio savininkas triūsia laukuose.

„Ne viską spėju, todėl nukenčia laukuose pasėliai. Nespėju laiku patręšti, nupurkšti. Apdirbti žemę vienam – sudėtinga. Jeigu nebūtų gyvulių, atsirastų daugiau laiko“, – ūkio rūpesčiais dalijosi Giedrius. Būtent per darbus Giedrius vis neranda laiko susirasti ir savo antrąją pusę. Vyras juokauja, kad kai nuo pusės šešių ryto ir bemaž iki vidurnakčio išbūni tvartuose ir laukuose, vakare galvoji tik apie tai, kaip greičiau kristi į lovą.

Pradžia – ekologinis ūkis

Aleknavičių šeimyna su keturiais vaikais į kaimą persikraustė iš Marijampolės, kai šeimos maitintojas Jonas Aleknavičius per sunkmetį neteko darbo tuometėje Automatų gamykloje. „Atėjau į uošviją ir pradėjau ūkininkauti tuščioje žemėje – aplinkui buvo gryni laukai. Viską statėme savo rankomis“, – sodybos statinius aprodė Giedriaus tėtis Jonas.

Pirmiausia iškilo kluonas ir namukas. Liepos mėnesį įsikraustė, o per Šv. Kūčias elektrą įvedė. Iki tol niekada nepagalvojo, kad gyvens kaime, o sūnus Giedrius perims iš jo ūkį ir turės tiek žemės ūkio dirbimo technikos. Ji šiandien gražiai išrikiuota kieme, kita jos dalis stovi po stogu.

Nors didelę gyvenimo dalį Aleknavičiai praleido mieste, tačiau nuo kaimo jie niekada nebuvo nutolę. Jonas vis pagelbėdavo savo tėvams dirbti ūkiškus darbus. Jam pradėjus ekologiškai ūkininkauti, sūnus Giedrius ėmėsi krimsti ekologinės žemdirbystės mokslus.

„Esu Marijampolės kolegijos pirmos laidos absolventas. Mano pasirinkta kryptis – ekologinė žemdirbystė. Tėtis ekologiškai ūkininkauti pradėjo 2006–2008 metais, o aš ekologinį ūkininkavimą pabaigiau 2013 metais. Pasakiau: „Ačiū, daugiau nenoriu.“ Ekologiška buvo viskas: ir pievos, ir karvės, ir javai. Aš pirmutinis pradėjau auginti speltos kviečius. Užauginau, bet niekam jų nereikėjo. Kam papasakoji, visi juokiasi, sako, tavo karvės prabangiai ėdė. Kovoti su žolėmis sunku, jeigu laukus patręši mėšlu. Kai žolių įsiveisia, turi vargo, nes chemikalų naudoti negalima. Išeina taip, kad durnius – darbą, darbas – durnių myli“, – linksmai apie ekologinę žemdirbystę pasakojo Giedrius.

Tačiau vyras ir dabar daržų chemikalais netręšia, tačiau bulves nuo vabalų ir piktžolių nupurškia, nes nenori visą vasarą su kauptuku laukų ravėti.