A.Žemaičiui nebereikia grybų ieškoti nei miške, nei turguje, nes šie pradėjo dygti tiesiog jo priemiestinės sodybos bityne.

Ketvirtą grybų derlių savo sodyboje šiemet nuėmęs Mokolų kaimo (Marijampolės sav.) bitininkas Antanas Žemaitis stebėjosi, kad kazlėkai, dar vadinami lupikais, užsiveisė tiesiog jo sodo bityne.

Turi visko

Pasak 80-mečio A.Žemaičio, jam nebereikia grybų ieškoti nei miške, nei turguje, nes šie pradėjo dygti tiesiog jo priemiestinės sodybos bityne. Šiemet netikėtai pirmasis jį pradžiuginęs kazlėkų derlius nebuvo gausus, bet vėliau grybų kiekiai vis didėjo. Rugsėjo pirmąjį savaitgalį jis vėl pjovė grybus sodelyje.

„Šeštadienį vakare sugrįžau iš kito mūsų šeimos bityno ir, pasišviesdamas prožektoriumi, prie namų pavėsinės nupjoviau grybus. O sekmadienį vėl grybavau. Pats grybus sudarinėjau ir pats išviriau“, – linksmai pasakojo bitininkas.

Daugiau grybų senolis jau nelabai tikisi, nes rugsėjį nugrybauta jau ketvirta, gausiausia kazlėkų karta. Anot A.Žemaičio, juos lupti buvo šioks toks vargas, bet pastebėjo, kai gerai peiliu užkabindavo, tai kepurėlę beveik iš karto grybui nunerdavo. Paskutinio rinkimo ir virtų grybų buvo nemažai. Ne tik pats ragavo, bet ir anūkui lauktuvių įdėjo.

;uoliykutjy

„Daviau anūkui – išsivežė, pats vakar pasikepiau, o likusius jau išvirtus įkišau į šaldiklį, tai ten bus dar dveji mano pietūs“, – džiaugėsi grybų atsargomis apsirūpinęs Mokolų kaimo bitininkas.

Jau trečius metus našlaujantis vyras pasakojo, kad grybai jam labai skanūs. Dabar jis juos pats ir gamina. Kad pasimėgautų grybais, šiemet jis vieną kartą pirko baravykų. Už 20 eurų nupirkęs šių miškų gėrybių, išviręs turėjo 3,5 litro grybų. Anksčiau pats grybaudavęs vyras kartais turguje nusiperka ir voveraičių. Bet dabar į turgų jam eiti nebereikia – šių skanėstų jis randa tiesiog namų sode. Grybų atsiradimą jis sieja su sode augančia ne viena pušimi.

Be liepų medaus

Namų sodelyje-bityne grybaujantį A.Žemaitį nufotografavo anūkas Povilas, kuris seneliui jau gelbsti ir medų tvarkant. „Iš manęs dabar jau prastas bitininkas, tik sūnui ir anūkui padedu, nes sveikata neleidžia, bet bitininkauju 63 metus. Pradėjau nuo septyniolikos“, – teigė jis.

Šiemet, anot A.Žemaičio, medus geros kokybės, bet jo bitės prinešė žymiai mažiau. Lėmė gamta, nes vyravo tai lietūs, tai sausra, todėl liepų medaus šiemet pas Žemaičius beveik nėra. Rugpjūčio pabaigoje kopinėjo paskutinį šiemetį medų, o dabar pradėjo ruoštis žiemai ir pavasariui.

A.Žemaičio pastebėjimu, šiemet bent jau širšių pas juos labai mažai, o tai bitynui tik į gera. Anksčiau širšių būdavo tiek daug, kad tekdavo naudoti gaudykles. Jos kankina bites, puola į avilius ir vagia medų. Jei silpnesnė šeima, širšės net okupuoja avilį.

Džiaugiasi kiekviena diena

Sodyboje netoli avilių pasistatęs suolą, kai oras geras, sėdėdamas stebi, kaip bitelės skraido. „Taip kartais leidžiu laiką, bet dažniausiai kažką dirbu. Dabar tvarkau rėmus, išpjaustau vašką, išlydau, paruošiu pavasariui, kad jaunimui beliktų vežtis tvarkingus rėmus į bitynus. Pats į bitynus praktiškai nevažiuoju. Sūnus jau dirba savarankiškai, o anūką dar pakonsultuoju“, – šypsojosi bitininkas-senjoras.

Jis pastebi, kad bitininkystėje viskas itin pažengę–automatizuoti medsukiai, modernios dūminės, šildytuvai, koštuvai, siūloma vos ne tūkstantis prekių bitininkui, todėl nebereikia važiuoti pasisemti patirties į kitas šalis. Jau į Lietuvą kiti atvažiuoja mokytis.

„Man ir pačiam išlydyti vašką būdavo baisi problema. Puodą užsikaiti, tai reikia prižiūrėti, nes tai per daug stipri ugnis, tai sumažinus – per maža. Dabar sūnus nusipirkęs elektrinį lydytuvą – ir jokio vargo“, – lygino pažangą bitininkystės žinovas. Jo pastebėjimu, jau ir medaus išpilstymo-fasavimo procesas – automatizuotas. Anūkas penktokas jau pernai prie linijos padėdavo.