V.Patinskas, statydamas cechą,daug darbų atliko savo rankomis.

Alytaus rajone 120 bičių šeimų prižiūrintis bitininkas Vytautas Patinskas šią žiemą praleidžia labai produktyviai –Plasapninkų kaime (Butrimonių sen.) įsikūrusioje sodyboje stato medaus perdirbimo cechą. Jo šeima vakarus leidžia liedama vaško žvakes.

Modernizuoja bityną

Patinskų šeimos ūkis yra pasiskirstęs į dvi veiklos kryptis – bitininkystę ir augalininkystę. Patinskai turi solidaus dydžio bityną, 150 ha žemės,užsiima augalininkyste. Todėl rūpesčių netrūksta net žiemą. Reikia ruošti žemės ūkio techniką pavasario sėjai. Sausio mėnesį bitininkas intensyviai dirba statybose –modernizuoja savo bityną.Artimiausiuose planuose numatyta įsirengti europinius standartus atitinkančias patalpas bičių produktų gamybai. Šie darbai jau gerokai pasistūmėję: iškilo naujo pastato sienos, uždengtas stogas. Liko tik patalpų įrengimas.

Ūkio šeimininkas statybos darbais užsiima savo ūkio lėšomis ir jokia finansine parama nesinaudoja, nes pagal galimybes nori paramos lėšas panaudoti augalininkystei. Bitynui gavo paramos tik tol, kol jos buvo mažos. Patinskai jau yra pasiskaičiavę ir tikisi, kad investicijos į bityno cecho statybą bei įrengimą jiems kainuos iki 20 tūkst. eurų.

Bitininkas sako, kad tokius darbus įgyvendina savo rankomis, žinoma,kiek pats supranta ir sugeba. Pavyzdžiui, ūkio būdu iš dujų silikato blokelių susirentė 80 kv. m dydžio pastatą. Jis džiaugėsi, kad nuo stogo kraigo įkurtuvių vainikas jau nuimtas, nes prieš gerą savaitę baigė dengti stogą. Dabar laukia kiti darbai.

V. Patinsko bityno nuotr.

Sutelks po vienu stogu

Kai tik įsirengs patalpų vidų, ceche pasistatys medaus atakiavimo liniją. Tai bus pagrindinė, daugiausia kainavusi įranga. Į modernias patalpas perkels ir jau turimą bičių duonelės kūlimo aparatą bei žiedadulkių ir duonelės džiovyklą. Įgyvendinus naujoves patiems Patinskams bus paprasčiau, nes iki šiol dirbo kur kas kuklesnėse patalpose, išsimėčiusiose per keletą pastatų.

„Medaus koriai stovėdavo atskirai. Medų sukdavome vienoje, o duonelę kuldavome dar kitoje vietoje.Dabar mūsų tikslas – visą turimą, perdirbamą ir gaminamą produkciją sutelkti po vienu stogu, kad patiems būtų lengviau“, – bityno modernizavimo privalumus pabrėžė V.Patinskas.

Jis beveik neabejoja, kad jau šiais metais jo šeima laukiamo derliaus medų ir kitus bičių produktus apdoros naujame ceche. Be šių labai laukiamų įkurtuvių Patinskai vis dar džiaugiasi pasistatytu nuosavu gyvenamuoju namu, kuriame jaukų namų židinį kuria apie penkerius metus.

Laikas su vaško žvakėmis

Žiemos vakarai ilgi, tad Patinskų šeima ir juos išnaudoja įdomiai. Jie iš bičių vaško formuoja įvairias dekoratyvines žvakes. Anot V.Patinsko, kai nutarė imtis šio amato, vaško turėjo savo, o formų teko įsigyti. Kažkada pirmos jų lietos žvakės papuošė advento vainiką namuose.

V. Patinsko bityno nuotr.

Išbandžius žvakių gamybą nesinori sėdėti prie televizoriaus ar kompiuterio. Be to, reikia kažkaip papildomai uždirbti pinigų. Liejant žvakes susikaupia nemaži kiekiai bičių vaško, tad žaliavos pirkti nereikia, užtenka pasitelkti kūrybą. Taip Patinskų šeima pamažu įprato lieti žvakes. Žvakių liejimas tapo įdomus ne tik Patinskams, bet ir į jų bityną atvykstantiems žmonėms.

Žvakių liejybos amatą Vytautas perėmė iš savo šeimos. Jis prisimena, kaip niūriais rudens vakarais jo šeima susėsdavo šiltame kambaryje ir sukdavo žvakes iš bičių vaško plokštelių. Vytauto mama sūnui yra pasakojusi, kad jos močiutė kadaise liejo bažnytines žvakes. Tuomet vaškinė žvakė žmogų lydėdavo visą gyvenimą–nuo gimimo iki paskutinio atodūsio.

Dabar Patinskai gali pasiūlyti apie 20 formų, įvairių dydžių žvakių. Savo ūkio vartus jie atverdavo lankytojams ir supažindindavo juos ne tik su žvakių gamybos amatu, bet ir su bičių gyvenimu, svarbiausiais darbais bityne, taip pat surengdavo medaus degustaciją.

Birželio mėnesį moksleivius sukviesdavo į edukacines pamokėles ir ekskursijas. Pernai labai daug mokinių norėjo atvažiuoti ir pamatyti, kaip bitynas atrodo iš arti. Pabendravę su bitininko šeima, vaikai žino, kad bitės skaudžiai gelia, bet nekanda. Taigi, vaikai supranta, kad bitės nėra tokie pikti padarai kaip atrodė iš anksčiau girdėtų pasakojimų.

Stebi, kaip žiemoja

Dabar pagrindinis V.Patinsko rūpestis – kaip bitutės peržiemos.Pasak bitininko, dėl pernai užsitęsusio šilto rudens dar sunku pasakyti, ar joms visoms toks ruduo tiko. Tačiau V.Patinskas yra įsitikinęs, kad kol kas sąlygos žiemojimui iki sausio šalčių buvo labai geros.Bitininkas iki šaltuko apžiūrėjo porą bičių šeimų aviliuose ir džiaugėsi, kad gyvenimas juose darnus, nekeliantis rūpesčių.

„Jeigu bitininkai gerai paruošė bites žiemojimui, pasirūpino erkių išvarymu ir apsaugojo nuo varoatozės, tai turės teigiamų rezultatų“, –svarstė V.Patinskas, nes varoatozės erkė bičių augintojams yra ramybės neduodantis parazitas ir didžiausias „peilis“.

Bitininko nuomone, šiltas, ilgas ruduo galėjo turėti labai geros įtakos. Bitės pas jį skraidė dar lapkričio 5–7 dienomis, tad nuo paskutinės skraidymo dienos joms sutrumpėjo žiemojimo periodas. Be to, tomis dienomis galėjo išsituštinti medaus skilvelius, kas bičių sveikatai tik į naudą.

Sausio mėnesio viduryje į Lietuvą atkeliavusį šaltį Vytautas pasitiko ramiai. Net tada, kai lengvą šaltuką staiga keičia didelis, iki 25 laipsnių šaltis, o po to vėl šyla vos ne iki nulio. Jis VL aiškino, kad dėl tokių temperatūros svyravimų bitininkams jokių papildomų priemonių imtis nereikia, nes bitės jau yra susiformavusios ventiliacijas,kamuolį. Oro srautai jau „vaikščioja“, tad reikia tik lengvo pašiltinimo – ant lizdo viršaus uždėti pagalvę. Jo teigimu, papildomų priemonių imtis tikrai nereikia, nes taip galima sutrikdyti avilio lizdo mikroklimatą.

V. Patinsko bityno nuotr.

Pasigenda kooperacijos

V.Patinskas kurį laiką vadovavo Varėnos rajono bitininkų draugijai „Dzūkija“, o šiuo metu yra jos eilinis narys. Bitininkų draugija yra įsikūrusi ir Alytaus rajone, tačiau V.Patinskas nusprendė prisijungti prie kaimynų, nes norėjo apčiuopiamesnės veiklos.

Bitininko teigimu,Dzūkijoje bitininkystės ūkių tikrai nemažai, tačiau didžiausia bėda ta, kad bitininkai nelabai nori kooperuotis, vieni nuo kitų slepia informaciją. Kodėl taip elgiasi, Vytautui nesuprantama, nes susikooperavus žymiai palengvėja produkcijos realizacija.Didieji supirkėjai susidomi, kai pasiūlomi didesni kiekiai. V.Patinskas stebi, kad per 2020 metus bičių produktų net trūko.Žmonės nori būti sveiki, todėl atsigręžia į bičių produktus.

Bitininkas apgailestavo, kad per pandemijos pažymėtus metus aplankė kur kas mažiau mugių, nes tokie išvykimai nutrūko. Tačiau aplinkinių kaimų gyventojai ar alytiškiai jau ir be mugių žino, kur ieškoti jų bityno produkcijos.

Bitės lydi nuo vaikystės

Bitėmis Vytautas domėjosi nuo pat vaikystės. Jam patikdavo stebėti bites, klausytis jų dūzgimo. Bites laikė Vytauto senelis ir tėtis. Nuo mažens Vytautas sekiodavo jiems iš paskos, o paaugęs padėdavo bityne. Jo neišgąsdino net įgėlimai, nors labai skaudėdavo.

Patyręs bitininkas teigia, kad nuėjęs pas bitutes jis pamiršdavo visus rūpesčius. Jį užburdavo ideali tvarka avilyje, bičių dūzgimas, garinamo nektaro kvapas. Žinoma, kartais ramybę sudrumsdavo viena kita bitė sargybinė, kuri negailėdama savęs bandydavo jį nuvyti nuo avilio.

Savarankiškai bitininkauti Vytautas pradėjo prieš 20 metų, dar mokydamasis vidurinėje mokykloje. Pirmąsias bičių šeimas jam padovanojo senelis.

Bitės Vytautą traukė lyg magnetas, todėl baigęs studijas tuometiniame Lietuvos žemės ūkio universitete nutarė gyvenimą susieti su žemės ūkiu ir grįžęs į gimtinę 2010 metais įregistravo ūkininko ūkį. 2011 metais Vytautas sukūrė šeimą. Prie darbų ūkyje prisidėjo žmona Renata.Vytautui labai padėjo ir jo tėvai. Po truputį didėjo bičių šeimų skaičius, šiuo metu jau gerokai perkopęs šimtą.

Bitininkas renka beveik visus bičių produktus: medų, propolį (pikį), duonelę, žiedadulkes. Taip pat augina ir platina bičių motinas.