Vytautas V.Landsbergis stebina įvairiapuse kūrybine veikla, jis – rašytojas, teatro ir kino režisierius, muzikos kūrėjas ir atlikėjas, leidėjas... Žymios politikų dinastijos narys, penkių vaikų tėvas ir penkių vaikaičių senelis teigia, kad pavardė įpareigoja ir motyvuoja, tačiau kartais gera pamiršti, kad esi Landsbergis.

Kuri kūrybos sritis jums teikia daugiausia pasitenkinimo, labiausiai įkvepia?

Penki vaikų ir penkių vaikaičiai sunkiai konkuruoja su knygomis, filmais ar kitais kūrybiniais užsiėmimais. Gimstamumu labiau užsiima Dievas, aš tik asistuoju... Bet gal ir kūryboje esama Jo dalyvavimo. Būčiau linkęs taip įsivaizduoti.

Patinka viskas, kas gyva, kas vyksta, einasi, mylisi, atsiranda. Kai nebevyksta, nebesieina, nebeatsiranda, tai palieku ir laukiu. Laukiuosi. Tas laukimas irgi patinka, galima pasinerti į tylą, perskaityti knygų, kurių nespėjai atsiversti lėkdamas. Gyvenimas primena jūrą: tai ima šėlti bangos, kurios kartkartėmis ir gintarų išmeta, tai prasideda štilis. Taip ir gyvename. Kartais, beje, išmeta ir kokią negyvą plekšnę – kūryba nėra vien gintarėliai.

Klausime, kuri kūrybos sritis labiausiai patinka, esama smagios provokacijos. Vaikai ar knygos? Mokausi nebevertinti, kas yra labiau, geriau, svarbiau. Tarsi laukiu signalo iš aukščiau – darbo imuosi tik tada, kai kokios nors patrakusiai mielos mūzos nutūpia ant peties ir pradeda šnibždėti: „Ei, vyruti, gal susukame filmą, parašome knygą, gal einame pasivaikščioti?..“ Kai jos nuskrenda, tenka laukti. Depresuoti, medituoti, skaityti, muzikos klausytis, priskaldyti malkų. Taip ir banguoju.

Filmo apie A. Ramanauską Vanagą kūrimo momentas. Asmeninio archyvo nuotr.

Paminėkite pastarųjų metų svarbiausius kūrybinius atradimus: naujausias knygas, filmus, spektaklius, koncertus. Ką kuriate šiuo metu?

Atsirado paaugliams parašyta mitologinė detektyvinė istorija „Iš gyvenimo laumių“ – apie laumių krečiamus pokštus Anykščių miesto festivalyje „Velnio akmuo“. Tai labiau eksperimentinis kūrinėlis, nevisiškai rudnosiukiškas ar dominykiškas.

Dar du svarbūs praėjusių metų literatūriniai įvykiai – dvi poezijos rinktinės. Tėvuko ir mano. Tėvukui sukako 85 metai, o man trisdešimčia mažiau. Ta proga slapta sudariau tėvuko eilių knygą „Organizuoti tekstai“, ir išleidome su žmona Ramune jo jubiliejaus proga. Knyga turėjo didelį pasisekimą. O savo eilėraščių rinktinę „Žolių kambarys“ išleidome šiųmetei knygų mugei, ją sudaryti padėjo Marius Burokas.

2018-ieji paskelbti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Vienai moterėlei (rašytojai Rūtai Vanagaitei – red. past.) apšmeižus šį garbų legendinį žmogų, nutarėme su komanda kurti apie jį vaidybinį filmą. Šiuo metu rašome scenarijų, klausinėjame liudininkus, repetuojame su aktoriais ir deriname savo kūrybines svajones bei įsivaizdavimus su Vanago dukra Auksute, kad nenugrybautume į lankas. Daug padeda istorikas Arvydas Anušauskas. O kuriant vaidybinį gal ir dokumentinis filmas rudenį atsiras. „Baladė apie Vanagą“. Bus tarsi 1995 metais sukurtos baladės apie partizaną Juozą Lukšą „Baladė apie Daumantą“ tęsinys.

Koncertuoju kiek mažiau, tik kai pakviečia, dažniausiai mokyklose, su jaunimu. Kartais ir su suaugusiaisiais pažaidžiame psichoterapinių pasakų dirbtuves. Visiems sveika truputį pažaisti. Labai rimtai pažaisti.

Vasaros stovykloje vaikai susitiko su partizanu J. Kadžioniu. Asmeninio archyvo nuotr.

Priklausote vienos žymiausių Lietuvos politikų šeimų dinastijai. Kada visų kartų Landsbergiai susirenka drauge? Kokias šeimos tradicijas perėmėte iš tėvų, senelių, kokias sukūrėte savo šeimoje? Kaip švenčiate asmenines ir kalendorines šventes? 

Spalį ėjau Ispanijoje Jokūbo kelią (katalikų piligriminis kelias į Kompostelos Santjago katedrą, kur, manoma, yra palaidotas Apaštalas Jokūbas, iš viso – 800 km – red. past.) ir pagalvojau, kaip gerai, kai mėnesį galiu būti ne Landsbergis. Visą mielą mėnesį. Būti Landsbergiu – sunkus darbas, galėtų ponas Skvernelis pieno su bandele išrašyti – už kenksmingas darbo sąlygas. Iš tiesų ši pavardė įpareigoja, motyvuoja, bet kartu ir užkrauna politinio konteksto viršsvorį. Noromis nenoromis tenka dalyvauti pilietiniame tautos sąmonės virsme iš sovietinių baudžiauninkų į laisvus, džiugius žmones. Regis, baudžiava užsitęsė, daug neapykantos išsinešėme ir vis nepradedame rimčiau gydytis. Jos netgi vis daugėja. Tas reiškinys slegia. Daugybė žmonių ir išvažiuoja būtent dėl šios nepakantos, savanaudiškumo, chamizmo, nedraugiškumo.

Kartais baiminuosi, kad pamažėl taip ir nužmogėsime, ypač kai paskaitau anoniminius komentarus – regis, tai geriausiai veikianti genocido forma, ji išnaikins daugiausia Lietuvos piliečių. Zombiai atrieda atidunda, ir ką tu jiems... Taikos sąlygomis sėkmingai išsinaikinsime, nereikės nė karo. Keisti esame žmonės: kai rimta bėda – susiimame rankomis Baltijos keliuose ar aplink parlamentą, o kai priešų tankai išvažiuoja, imame nekęsti savęs – niekintis, žudytis. Ne veltui poetas ir pranašas Oskaras Milašius kadaise sakė, kad esame „tauta, nežinanti prabangos subręsti“.

Kokias tradicijas šeimoje puoselėjame? Turbūt – dalyvauti Lietuvos reikaluose, bandyt puošti ją pagal kiekvieno šeimynykščio išgales. Šiaip mūsų šeimoje gana svarbi buvo šeimos / genties susibūrimo ir pasitarimo tradicija. Pagarbos tėvams ir seneliams tradicija. Ir laisvės vaikams davimo tradicija, bent jau aš nesistengiau pernelyg iš vaikų ko nors reikalauti ar tikėtis, viską jie pasidarė patys, ko tik norėjo. Aš irgi toks buvau, tik gražiuoju būdavo galima su manimi sutarti.

O šventės – šventas dalykas, kaip ir kiekvienoje lietuvių šeimoje. Kalėdos, Velykos, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, tėvų gimtadieniai. Juolab kad mama – nuostabi kulinarė, o ir žmona bei dukros panašaus pobūdžio gabumų nestokoja.

Su sūnumis Gabrieliumi ir Jonu bei anūkais Vytautas susitinka per šeimos šventes. Asmeninio archyvo nuotr.

Esate daugiavaikis tėvas. Kaip auklėjate vaikus, kad jie užaugtų dorais, kūrybingais žmonėmis? Už ką pats esate dėkingas savo vaikams?

Vaikai man yra mokytojai ir draugai. Neturiu jokių teorijų, kaip juos auklėti, kiekvienas vaikas atsineša teoriją, pagal kurią prašosi būti auklėjamas. Vienų iš viso nereikia auklėti, kiti dar ir mus su Ramune paauklėja. Žodžiu, viskas normaliai.

Man regis, labai svarbu būti su vaikais ir mokyti buvimo savimi. Kad nepradėtų stengtis atrodyti, imituoti, pataikauti ar daryti karjerą vaidindami kuo nėra. Tai didžiausia kančia, kai reikia apsimesti, įtikti. Tiesa, šiais laikais ji be galo populiari.

Ypač svarbu išmokti palaiminti ir paleisti savo vaikus. O jei kas neaišku, atsiversti Kahlilį Džibraną (žymus Libano rašytojas, poetas, dailininkas – red. past.):

Apie vaikus

Jūsų vaikai nėra jūsų.

Jie sūnūs ir dukros Gyvenimo, paties savęs besiilginčio.

Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų.

Ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso.

Jūs galit duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis,

Nes jie turi savąsias.

Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,

Nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalit apsilankyti netgi savo svajonėse.

Jūs galit stengtis būti tokie kaip jie, bet nesistenkit jų padaryti panašių į save.

Nes gyvenimas negrįžta atgalios ir negaišta su vakarykščia diena.

Jūs esat lankai, iš kurių kaip gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.

Vaikai yra genialūs mokytojai, turime neužgožti jų savom žiniomis. O ką, jeigu jie žino geriau už mus? Turiu begalę pavyzdžių... Antai einam su anūke Ryte pasivaikščioti pamiške, pamatau grakščiai nuaugusią pušį ir rodau jai: „Pažiūrėk, Ryte, koks gražus medis.“ „Visi medžiai gražūs“, – atsako Rytė, ir aš noromis nenoromis suprantu, kad ji teisi. Tie geresnių ir gražesnių rinkimai prie gero nepriveda.

Kitądien Rytė stebi Andriaus Tapino organizuotą mitingą prie Seimo. Išgirdusi frazę „Jos vardas – Lietuva!“, klausia: „O kokia Lietuvos pavardė?“ Niekas paskubomis nesumetame, ką jai atsakyti. Sakom – gal neturi... Tada Rytė atsako pati: „Tai gal Laisvė?“

Vaikaitė Rytė dažnai stebina senelį. Asmeninio archyvo nuotr.

Kokios patirtys ir įspūdžiai iš jūsų rengiamų pasakų rašymo stovyklų? Ar vyks stovykla šią vasarą?

Šis hobis nejučia tampą pagrindine profesija ir didžiausiu džiaugsmu. Šią vasarą planuojame rekordinį stovyklų skaičių – septynias, nes jau nebetelpa visi norintieji patekti į „Dominyko atostogas“. Tai bus pasakų, teatro, kino stovyklos. Ir vienas šeimų festivalis „Cirkas“.

Patirtys nuostabios, per savaitę, tarkime, sukuriame pasakų knygą, iliustruojame ją ir išleidžiame. Be to, išmokstame galybę partizanų, liaudies ir kitokių dainų, susitinkame su partizanais, einame į naktinius žygius...  Ir didelį dėmesį skiriame santykių kokybei – susitariame, kad stengsimės elgtis mandagiai, nechamiškai, padėsime vieni kitiems. Ne tik kalbėsime, bet ir girdėsime, jausime. Suprasime.

Ko mokote vaikus kino kūrėjų stovyklose? Ar „kompiuterinė“ jaunoji karta kūrybinga, ar atrandate talentų?

Ši karta ypatinga, tai jau laisvi žmonės. Kaip sakoma, „nepaisant gydymo, ligonis pasveiko“. Kuriame įvairius filmus: apie partizanus, siaubo, fantastinius, komedijas, muzikines juostas pagal V.Kernagio dainas. Šiemet bandysime ir tremties temą užkabinti.

Ypač smagu, kai paskui koks nors vaikų filmas apie partizanus, paskelbtas „Youtube“, surenka virš 100 000 peržiūrų, daugiau net negu kai kurių profesionalų filmai ta pačia tema. Tarkime, filmas „Brolis“. Arba kitas mažesniųjų sukurtas filmas „Apie Vieversį“, kuris drąsiai galėtų keliauti į tarptautinius jaunimo festivalius.

Neseniai gavau itin pradžiuginusį laišką nuo moksleivės Ievos Martusevičiūtės, dalyvavusios mūsų partizaniškoje vasaros stovykloje:

„Laba diena, esu mergaitė iš prieš ketverius metus Pavariuose vykusios Jūsų stovyklos. Visų pirma, noriu Jums labai labai padėkoti, kad vieną iš tų vakarų į stovyklavietę pakvietėte partizaną Joną Kadžionį. Nuo tos akimirkos mano gyvenimas labai pasikeitė. Susipažinusi su Jonu, pradėjau domėtis partizaniniu judėjimu, partizanų istorijomis ir gyvenimais. Galiausiai prieš metus, gavusi užduotį papasakoti tema „Kas yra partizanas“, aš aprašiau istorijas, kurias išgirdau iš Jono Kadžionio lūpų. Mano darbas labai sužavėjo mokytoją, ir ji pasirūpino, kad jis atsidurtų vadovėlyje „Lietuvių kalba. Literatūra. 6 kl.“

Šiuo metu iš šių vadovėlių mokosi daug vaikų, ir aš manau, kad tai labai pradžiugintų Joną. Norėčiau paprašyti Jūsų pagalbos gauti jo kontaktus ar gyvenamosios vietos adresą. Būtinai šį vadovėlį pristatyčiau ir jam. Ačiū! Ieva“

Kada ir kaip jūs ilsitės? 

Kai darbas prie širdies, tai ilsiesi dirbdamas. Ar galima pavargti rašant pasakas? Ne. Tokiais atvejais sakoma – gyvenimas kaip pasaka. Kartais linksmas, kartais kupinas meilės, kartais siaubo – visokių būna.