Nors triušių priežiūra nėra sudėtinga, augintojai nesižavi šia ūkio šaka. Triušininkystė mūsų šalyje neišpopuliarėjo, kaip ir triušienos vartojimas. Pasak augintojų, triušininkystė jiems yra daugiau pomėgis nei verslas.

Kailių nereikia

Ukmergės rajone gyvenanti Vlada Blažinskienė triušininkyste užsiima kelis dešimtmečius. Moteris mena laikus, kai išdirbti triušių kailiukai turėjo didelę paklausą. Triušenas augintoja tinkamai paruošdavo ir pristatydavo į supirkimo punktus. „Iš kailiukų siūdavo įvairius gaminius: kailinius, liemenes, kepures. Dabar jie niekam nereikalingi, jų nėra kur realizuoti“, – apgailestavo V.Blažinskienė ir pridūrė, kad dabar kailiukus paprasčiausiai išmeta. Anksčiau moteris laikydavo 40–60 triušių, o pastaraisiais metais – tik kelias kailinių graužikų šeimas.

Pasak pašnekovės, švelniakailius augina tik savo poreikiams, nes delikatesinę mėsą labai pamėgo šeimos nariai. „Kai kuries žmonės augina triušių vien dėl to, kad gydytojai rekomenduoja valgyti šią dietišką, sveiką mėsą. Kiti dalį šviežios skerdienos jie parduoda ir tokiu būdu užsidirba kelis eurus pragyvenimui“, – tvirtino augintoja.

Rūpinasi švelniakailiais

V.Blažinskienės augintiniai – Kalifornijos ir Belgijos milžinai – nėra grynaveisliai. Ji mišrūnus pasirinko todėl, kad jie atsparesni ligoms. Tačiau triušius vis tiek būtina skiepyti. Švelniakailiai vakcinuojami du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Moteris triušių augintojams, nenorintiems patirti nuostolių, patarė laiku paskiepyti triušius ir nuolat rūpintis narvelių švara. „Nusipirkus naujų triušiukų būtina narvą ne tik gerai išvalyti, bet ir dezinfekuoti. Tam naudoju negesintas kalkes. Dezinfekcija padeda apsugoti triušius nuo ligų“, – pabrėžė pašnekovė. Narvelius švelniakailiams V.Blažinskienei sukonstruoja sūnus. „Belgijos milžinams reikia 70 cm aukščio erdvių narvų, o Kalifornijos veislės triušiams pakanka žemesnių – 50 cm aukščio – narvų“, –pasakojo moteris.

Triušių augintoja pridūrė, kad ilgaausiams ypač kenkia drėgmė ir skersvėjai. Renkant vietą narvams statyti, būtina į tai atsižvelgti. Savo augintinius Vlada šeria tris kartus per dieną ir tik kokybišku pašaru. Ilgaausiams duoda grūdų, virtų bulvių su miltais, pradžiūvusios žolės, kombinuotųjų pašarų. Dažnai gyvūnėliai palepinami ir kitais skanėstais: morkomis, kopūstais, runkeliais, džiovinta duona. Kartais triušiams duodama pagraužti specialiai jiems surištų ąžuolinių ir beržinių šakelių, kurios jiems labai patinka.

Mėsos ir kaulų santykis

Pasvalio rajone gyvenančios Erikos Navalinskienės ūkyje šiuo metu belikę penki triušiai. „Prieš tris dešimtmečius triušininkystė buvo labai sėkmingas verslas. Išaugindavome 30–40 triušių ir juos gyvus priduodavome į paruošų supirkimo punktus. Už kailį dar gaudavome gerą priemoką“, – pasakojo moteris. Ji gyrė skanią triušių mėsą. Pasak pašnekovės, triušiena būna itin skani, kai ilgaausiai šeriami natūraliais, naminiais, o ne kombinuotaisiais pašarais. Tokios mėsos poreikis, anot E.Navalinskienės, visuomet yra didelis.

Triušių auginimo žinovė paaiškino, kad augintojai turėtų atsižvelgti ir į gyvūnėlių veislę, nes kai kurių stambius kaulus turinčių veislinių triušių mėsos išeiga nėra didelė. „Geriausiai rinktis Vienos mėlynuosius, Kalifornijos , Naujosios Zelandijos veislės triušius. Mes visada laikydavome Kalifornijos veislės švelniakailius, kurių labai geras mėsos ir kaulų santykis – jų kauliukai smulkūs, o mėsytės daug“, – aiškino augintoja, kuri ankstesniais metais ūkyje laikydavo per 200 triušių.

Atveža iš ES

E.Navalinskienė prieš kelerius metus dirbo Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijoje, rūpinosi pramoninės triušininkystės plėtra. „Ši ūkio šaka dažniausiai sudomindavo jaunuosius ūkininkus. Aš visada jiems patardavau pirmiausia išanalizuoti rinką ir surasti triušienos realizavimo nišą. Jei, pavyzdžiui, ūkininkai įveisia 5 tūkstančius triušių patelių, jie privalo žinoti, kur sugebės realizuoti skerdeną. Nemaža dalis ūkininkų rinkų ieškodavo užsienyje ir ten išveždavo skerdenas“, – teigė moteris.

E.Navalinskienė lankydamasi didžiuosiuose prekybos centruose visada pasidomi, iš kokios šalies atvežama triušiena. Anot jos, pastaruoju metu parduotuvėse pradėta prekiauti ir lietuviška triušiena,tačiau dažniausiai ji gabenama iš kitų Europos Sąjungos šalių. „Matyt, įvežtinės skerdenos savikaina yra mažesnė, todėl prekybininkai ją ir renkasi“, – svarstė pašnekovė ir pridūrė, kad vidutinis vartotojas šios sveikos ir skanios mėsos gali paragauti nebent per šventes.

Paklausos neužtikrina

Didelę triušių fermą turėjo ir sėkmingai skerdeną Lietuvoje realizuodavo Kelmės rajono ūkininkas Tadas Dzvankus. „Per metus parduodavau apie 20 tūkstančių triušienos skerdenos. Prekiaudavau visus metus, prekyba šiek tiek sustodavo tik nuo liepos iki rugsėjo vidurio. Kai kuriais mėnesiais net pritrūkdavome triušienos“, – pasakojo Kelmės rajono ūkininkas. Mėsinių triušių auginimas T.Dzvankui buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, ūkininkas planavo fermą plėsti. Tačiau, pasak pašnekovo, ferma buvo likviduota dėl vieno biurokrato požiūrio į šį verslą. „Ateityje šios veiklos nebeketinu imtis“, – pridūrė vyras.

Specialistų vertinimu, triušienos vartojimas kitose Europos šalyse yra keletą ar net keliolika kartų didesnis nei Lietuvoje. Triušių auginimas itin populiarus Belgijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Portugalijoje ir Slovėnijoje. Kaip teigia triušių augintojai, mūsų šalyje šis produktas dar tik atranda kelią į pirkėjų namus. Tiesa, tam nemažai įtakos turi ir didoka kaina. Kilogramas triušienos parduotuvėse kainuoja apie 15 eurų. Vis dėlto šalyje auginamų triušių ne visada pakanka užtikrinti net ir nedidelę paklausą.

Faktai

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, 2016 metais Lietuvoje buvo registruota 2 460 triušių augintojų, laikančių 73 786 triušius. Palyginti su praėjusiais metais, triušių skaičius statistiškai sumažėjo. Suskaičiuoti triušius nėra lengva užduotis. Šie kailiniuoti žvėreliai Lietuvoje pradėti registruoti dar 2012 metais, tačiau tai daryti neprivaloma. Triušiai – itin sparčiai besidauginantys gyvūnai, jie greitai realizuojami, todėl jų skaičius nuolat kinta.

Triušių auginimas Lietuvoje nėra itin populiarus užsiėmimas, paprastai tuo verčiasi pavieniai ūkiai. 90 proc. visos triušienos rinkos sudaro smulkieji gamintojai. Priskaičiuojama apie 10 veislynų, auginančių 1 000 ir daugiau triušių. Populiariausios veislės: Belgijos milžinai, Vienos mėlynieji, Burgundijos, Kalifornijos, Naujosios Zelandijos baltieji ir kiti. Pasaulyje sukurta net keli šimtai triušių veislių. Jos skirstomos į mėsines, kailines ir mėsines-kailines, taip pat pagal svorį ir plauko ilgį. Smulkiųjų veislių triušiai gali sverti 2,5–3,3 kilogramo, o stambiųjų – 7–8 kilogramus. Stambiųjų pasaulyje karaliauja Belgijos milžinai, kurie auginami mėsai.

Skirta ne kasdienei mitybai

Vidas Juodsnukis, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas

Triušininkystė šeimos ūkiuose nėra populiari dėl sudėtingos ligų prevencijos ir kailiukų realizacijos, beje, ir mėsos dideliais kiekiais niekas nesuperka. Pavieniai ūkininkai triušieną dažniausiai parduoda turgeliuose. Triušių auginimo verslu nepavadinsi, tai yra daugiau pomėgis, nešantis naudą, nes mėsos kaina yra ganėtinai aukšta. Kilogramas triušienos kainuoja 12–13 eurų, nes mėsa yra delikatesinė, aukštos vertės. Triušis kainuoja apie 19 eurų ir daugiau. Šiuo metu triušienos turgeliuose nėra, jos pasiūla išauga prieš Kalėdas. Triušieną dažniausiai nėra skirta kasdieniam valgymui, ši mėsa perkama ligoniams, mažiems vaikams ar svečiams palepinti.

Būtina šerti subalansuotai

Vilma Kačinskienė, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Ukmergės biuro vadovė

Kad triušiai augtų sveiki ir geriau suvirškintų pašarus, juos būtina šerti vienu laiku. Suaugusius triušius ir vyresnį kaip 3 mėn. prieauglį rekomenduojama šerti du kartus per parą, triušingas ir žindančias pateles, iki 3 mėn. prieauglį ir penimus triušius – 2–3 kartus per parą. Žiemą du kartus šeriamiems triušiams ryte reikėtų duoti pusę paros normos koncentratų ir šakniavaisių, o vakare – likusią pusę koncentratų ir šieno. Vasarą triušiams ryte ir vakare rekomenduojama duoti po pusę normos koncentratų ir žolės. Šeriant tris kartus, sultingųjų pašarų reikėtų duoti dieną. Jei iš karto šeriama kelių rūšių pašarais, pirmiausia duodami koncentratai, paskui – žolė, sultingieji pašarai arba šienas. Negalima triušiams duoti drėgnos, prieš šėrimą pakaitusios žolės. Ją prieš šeriant būtina pradžiovinti. Būtina naudoti geros kokybės ir visaverčius pašarus, sudaryti įvairų paros davinį. Triušidėje būtina laikytis higienos reikalavimų, nuolat keisti gertuvėse vandenį. Į pašarų davinį triušiams reikėtų pridėti vitaminų ir mineralinių medžiagų, ypač žiemą.

Nuotr. Triušiai – itin sparčiai besidauginantys gyvūnai, jie greitai realizuojami, todėl jų skaičius nuolat kinta.