Iškilmingos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvės patvirtino, kad Lietuvos valstybė moka pagerbti savo didvyrius. Tik kodėl taip vieningai tylima apie jos išdavikus?

Nutylėtas klausimas

Dar gerokai iki partizanų vadui atgulant amžinojo poilsio valstybės vadovų panteone, viešojoje erdvėje imta plačiai kalbėti apie partizanų kovas pokario metais, A.Ramanausko-Vanago vaidmenį, šio žmogaus nueitą gyvenimo kelią ir kankinio mirtį. Visuomenei buvo išsamiai dėstomi partizanų vado biografijos faktai, istorikai pasakojo apie ginkluoto pasipriešinimo Lietuvoje raidą, politikai kalbėjo apie galvas miškuose padėjusių partizanų aukos prasmę, jų pasiaukojimą tėvynei, Vanago ir jo bendražygių pavyzdžio svarbą patriotiniam jaunimo ugdymui, moralinių vertybių stiprinimui. Televizijos ir radijo eteryje, laikraščių puslapiuose, portalų tinklalapiuose skambėjo tiek daug teisingų žodžių, prisiminimų, priesakų, partizanų dainų, kad per visą tą iškilmingą graudumą liko visiškai nepastebėtas vienas klausimas. Dabar atrodo tiesiog neįtikėtina, kad šiame patriotinių jausmų žadinimo kontekste jis buvo patylomis apeitas.

Tas klausimas labai paprastas – kas pasiuntė didvyrį partizaną į kankinimų rūsį ir vėliau į egzekucijos kamerą? Atsakymas irgi visai nesunkus, apie A.Ramauską-Vanagą mums pasakoję istorikai jį puikiai žino: KGB agentas „Žinomas“, buvęs jo bendramokslis karo mokykloje Antanas Urbonas. 1956 m. išdavęs ir padėjęs suimti A.Ramanauską-Vanagą ir jo žmoną, jis nugyveno ilgą gyvenimą, sulaukė ir Sąjūdžio pradžios, ir Lietuvos nepriklausomybės, ir KGB evakuacijos, ir sovietinės kariuomenės išvedimo, galėjo dalyvauti (o gal ir dalyvavo) keturiuose Seimo ir dviejuose prezidento rinkimuose. A.Urbonas mirė Kaune 2002 m. Ši informacija nėra slapta, ją galima susirasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tinklalapyje. Tačiau kodėl apie paskutinio Lietuvos partizanų vado išdaviką buvo taip sutartinai tylima?

Nematomi šešėliai

Negera ta tyla. Spengianti. Gal tokie žmonės neverti, kad viešai būtų minimi jų vardai? Gal. Tačiau viešai nekalbama ne tik apie Vanago bei kitų partizanų išdavikus, bet ir apie išdavystę kaip reiškinį. Dėl kokių priežasčių tūkstančiai tapo išdavikais, KGB agentais, aktyviais okupacinio režimo kolaborantais? Kaip galėjo įvykti toks moralinis nuopuolis, tokia pragaištinga vertybių slinktis? Ar viešos atgailos neatlikę išdavikai gali lyg niekur nieko grįžti į viešąjį gyvenimą? Tai klausimai, kuriuos būtina kelti, kad su tokiu reiškiniu vėl nesusidurtume ateityje: kaip žinome, istorija mėgsta kartotis.

Kodėl šiandieninėje Lietuvoje viešas kalbėjimas apie laisvės kovų išdavikus, aktyvų kolaboravimą sovietiniais laikais, KGB agentūrą, tuo susitepusių žmonių moralinę atsakomybę yra laikomas kone blogo tono požymiu? Ideologinėje scenoje propagandiniai prožektoriai dabar nukreipti tik į didvyrius. Bet juk nėra šviesos be šešėlių, ir kuo ji stipresnė, tuo jie juodesni. Jei šiandien nematome šešėlių, galbūt gyvename visiškose moralinėse sutemose? Ir kaip tai veikia visuomenės vertybinę orientaciją, apie kurią aukščiausi politikai kalbėjo per partizanų vado laidotuves?

Anot filosofo, politikos apžvalgininko Vytauto Rubavičiaus, toks tylėjimas jau senokai krito į akį, nes apie pokario kovas, stribus viešojoje erdvėje kalbama daugmaž apibendrinamai. Neminimos išdavikų, prisidėjusių prie žudynių ir trėmimų, pavardės. „Man taip pat buvo keista, kad Vanago išdaviko pavardė nesumirgėjo. Aš suprantu, kad jo vaikams ir anūkams gali būti skaudu, tačiau juk daug skaudžiau buvo Ramanausko dukrai, jo artimiesiems, kitiems nukentėjusiems ir jų vaikaičiams. Manau, nutylima ir dėl to, kad kartu su išdavikų pavardėmis turėtų plėstis ir platesnis ratas žmonių, kurie prie tokių veiksmų vienaip ar kitaip prisidėjo. Jei pasižiūrėtume į buvusių NKVD tardytojų, prokurorų palikuonis, pamatytume, kad dalis jų yra dabartiniai teisės didžiūnai. Ar jie nori, kad tokios jų giminės „kilmingumo“ šaknys būtų atskleistos? Akivaizdu, kad ne“, – sakė pašnekovas.

V. Rubavičius

Šventoji išimtis

V.Rubavičiaus teigimu, turime pasižiūrėti, kas valdo mūsų valstybę ir kas išliko valdžioje. „O joje išliko senoji nomenklatūra, tik ji tapo dar galingesnė ir turtingesnė, nes mes statome teisminę valstybę. Teisėsaugos sistemoje juk neįvyko jokia liustracija. Patys teisininkai ir įtvirtino tą politinio valdymo modelį, kurio sąlygomis mes visi gyvename. Taigi, kokiu tikslu jie būtų atskleidę savo šaknis, prisipažinę, atgailavę, jeigu jie išlaikė valdžią? Visos mūsų moralinės kolizijos kyla didžiąja dalimi iš to, kad buvusi nomenklatūra ne tik išlaikė valdžią, bet ją dar ir sustiprino“, – teigė V.Rubavičius.

Ar nenoras kalbėti apie išdavikus gali būti siejamas ir su prisipažinusių KGB agentų „globa“, jų įslaptinimu 75 metams? Mečys Laurinkus, Nepriklausomybės Akto signataras, pirmasis Valstybės saugumo departamento vadovas, pastebėjo, kad daugeliu atvejų praeitis mus pasiveja per vėlai. „Jeigu jau norėjosi kažką daryti, reikėjo daryti 1991–1995 metais, ne vėliau. O prisiminti dabar, praėjus 30 metų... Tuo metu KGB agentus kvietė prisipažinti, ir buvo pasakyta labai aiškiai, su garantija, kad jie niekada nebus išviešinti. Pasvarstykime, kas būtų, jei tokios sąlygos nebūtų buvę. Aš manau, kad niekas ir nebūtų atėjęs. Atėjimas yra geresnis dalykas negu neatėjimas. Bet dabar pasakyti tiems žmonėms, kad mes tokių garantijų jau nebeteikiame, viso gero, tada jums pamelavome, būtų blogas valstybės poelgis. Dabar pakeisti sprendimą įmanoma, bet, vadinasi, niekada nebus galima tikėti Lietuvos valstybės garantijomis“, – sakė M.Laurinkus.

M. Laurinkus

Vis dėlto peršasi klausimas, kodėl prisipažinę KGB agentai Lietuvoje yra taip rūpestingai globojami? Ir kodėl jų galimas nusivylimas valstybe valdžiai rūpi labiau nei gydytojų, mokytojų, gaisrininkų ar pensininkų nusivylimas – juk neištesėtų pažadų jiems valstybės vardu buvo prižarstyta nepalyginti daugiau? Kieno ausys, kieno interesai kyšo šioje sakralinėje išimtyje? Ir kodėl viešas kalbėjimas apie išdavystę, moralinę atsakomybę už kolaboravimą yra tapęs kone tabu?

Žolė ir dalgis

Pasak dimisijos pulkininko Igno Stankovičiaus, saugumo eksperto ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vadovybės informacijos skyriaus vadovo, klausimas formuluojamas teisingai, bet atsakymas į jį yra labai sudėtingas. „Paprastas atsakymas – taip, išdavikas yra niekšas. Bet tik jei nesigiliname į konkrečią situaciją, istorinį kontekstą, priežastis, kai nesvarstome, kodėl taip atsitiko ir ką reikia daryti, kad to išvengtume ateityje, kad vėl kada nors neatsirastų krūva niekšų“, – sakė pašnekovas.

I.Stankovičius

I.Stankovičiaus teigimu, kai ateina svetimieji, visada atsiranda, kas su jais kolaboruoja. Ir tas bendradarbiavimas su okupantais, ieškojimas sau naudos prisitaikant esą turi ir neigiamą, ir teigiamą pusę. „Jau seniai tokį įvaizdį naudoju: kai dalgiu trauki per pievą, jo ašmenys nukerta vešlią ir standžią žolę, išlieka tik palinkę stiebeliai, virš kurių prašvilpia dalgis. Ta nenupjauta žolė paskui suvešės, išsistiebs. Yra įvairių pasipriešinimo būdų, bet, žinoma, moraliniu požiūriu baisiai bjauru tos išdavystės. Daugelis partizanų juk baigė savo gyvenimo kelią išduoti.“

Pašnekovas sakė, kad mūsų tauta buvo daužoma ir iš rytų, ir iš vakarų, ir paprasčiausiai negalėjai išlikti, jei nesusitaikysi ir neprisitaikysi. „Čia mūsų bėda, nes visą laiką buvome po padu, ir norom nenorom turėdavome prisitaikyti tai prie vienų, tai prie kitų“, – svarstė pašnekovas. Galbūt dėl to vis keitėsi ir viešas požiūris, ką vadinti didvyriu, o ką – išdaviku. Antai sovietiniais laikais išdavikai, pokaryje saugumiečių infiltruoti į partizaninį judėjimą, oficialiai buvo laikomi didvyriais, apie juos buvo rašoma spaudoje. Dabar jie apsikeitė vietomis. Ar tai turėtų reikšti, kad kada nors ateityje Lietuvoje viskas vėl gali apsiversti aukštyn kojomis? „Kad oficialiu lygiu tylima apie KGB agentus, apie išdavystes, yra blogai. Turime parodyti, kas yra mūsų vertybinėje skalėje, kokių vertybių pavyzdžiu ugdome Lietuvos jaunimą. Kai kalbame apie vertybinį ugdymą, čia yra labai geri pavyzdžiai“, – sakė I.Stankovičius.

Tylėjimas – būdas spręsti problemą

Rasa Čepaitienė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, profesorė, Vilniaus forumo narė

Pirmiausia reikėtų žinoti, apie kokią išdavystę kalbama. Manau, kad kai kada šiuo žodžiu labai mėgstama švaistytis, ypač dažnai tą daro tarpusavio santykius besiaiškinantys politikai. Bet jei kalbėtume apie giluminį išdavystės klodą, apie santykį su buvusiu politiniu režimu, matyt, mintyje turėtume žmones, kurie su juo kolaboravo ir paskui perėjo į nepriklausomos Lietuvos valdžios sistemą. Tos išdavystės turbūt nieko nebuvo pasmerkusios mirčiai, bet vis dėlto jie atvirai kolaboravo. Nežinau, kaip kitiems, bet man ir šiandien labai kliūva kad ir ponios prezidentės patriotinės kalbos tokiomis iškilmingomis progomis. Kadangi žinome jos pačios biografiją, disonansas akivaizdus. Matyt, tylėjimas apie išdavystę yra bandymas tokiu būdu spręsti problemą. Tai galėtume pavadinti amnezija, būkle, kai žmogaus atmintyje sąmoningai užtušuojami nepatogūs, nemalonūs, gėdingi dalykai apsimetant, kad viso to nebuvo. Kad anuomet visi kariavo mažus savo karus, vienaip ar kitaip kovojo su sovietų valdžia, ir kad visi yra vos ne didvyriai arba bent jau savo šalies patriotai. O iš tikrųjų viskas yra kitaip. Mes tą matome ir šiandien, kai kolaboruojama ir su verslu, nors valstybės tarnautojai yra prisiekę ar įsipareigoję tarnauti valstybei. Matome, kaip kolaboruojama ir su aukštesnėmis, viršnacionalinėmis jėgomis Lietuvos valstybės interesų sąskaita. Iš esmės prisitaikymo, išlikimo, savo naudos ieškojimo mechanizmas paveldėtas dar iš okupacijos laikų. Tie visi įgūdžiai, gebėjimai, tradicijos išliko iki mūsų dienų ir yra puikiausiai pritaikomi dabartinėmis aplinkybėmis. Be to, jau yra bandymų manipuliuoti praeitimi. Ta karta, kuri patyrė karo, stalinizmo siaubus, po truputį traukiasi, tad iš esmės mes greit neturėsime gyvų liudytojų, kurie galėtų mums tiesiai pasakyti, kaip buvo. Matome, kad jau prasideda ir baisios manipuliacijos, tą rodo ir generolo Vėtros atminimo lentos pavyzdys, ir kiti dalykai. Iš esmės jau veikiama grynai galios lauke: kas galingesnis, to ir klausoma.