Sielovadininkė, rašytoja ir žurnalistė Elvyra Kučinskaitė – žmogus, gebantis matyti Dievo šviesą pasaulio kūrinijoje ir parodyti ją mums. Jos gilūs, prasmingi tekstai naudojami sielogydoje. Per savo 60-ąjį gimtadienį nuo šventinio šurmulio su dukra Viktorija pabėgusi į Negevo dykumą tolimajame Izraelyje, moteris vis dar keliauja...į save.

-Jūsų biografijoje – daug prasmingų veiklų: buvote internetinio dienraščio bernardinai.lt įkūrėja, LRT radijo laidos „Mažoji studija“ ir mėnraščio „Sandora“ bendradarbė, dabar – šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ įkūrėja ir vadovė. Kuri veikla mieliausia jums pačiai?

Visos veiklos sritys ir patirtys man buvo vertingos, visos savaip brangios. Jaunystėje kartais sunerimdavau, kad tiek ir įvairių dalykų mane traukia, tiek netikėtų posūkių darau (ir tebedarau). Ilgainiui supratau, kad tiesiog esu tokios prigimties, tokį neramų paveldėjau tokį neramų savo genties geną.

Pirmoji mano aistra buvo dvejopa: filologija ir teatras. Juozo Miltinio studija Panevėžyje mokė geros literatūros, o gera literatūra buvo glaudžiai susijusi su teatru. Aštuonerius metus turėjau laimę dirbti Povilo Mataičio Folkloro teatre. Buvau labai laiminga ir maniau, kad nieko daugiau gyvenime keisti nenoriu, tačiau buvau pakviesta dirbti kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“. Netikėtai pačiai sau ėmiau rašyti – kur dėsies nerašęs, jei jau dirbi laikraštyje. Rašymas numaldė aistrą teatrui, atvedė į žurnalistiką. Ir tada vėl atrodė, kad nieko gyvenime keisti nebenoriu. Bet keičiau, nes sulaukiau pasiūlymo reformuoti buvusį „Katalikų pasaulio“ žurnalą. Nuostabus iššūkis! Taip gimė mėnraštis „Sandora“, vėliau – du jo priedai. Ir tada atrodė, kad gyvenu tobulą profesinį gyvenimą! Bet netrukus teko kurti internetinį dienraštį bernardinai.lt – nenoromis, bičiulių įkalbėta. Buvo labai sunku dėl daugelio aplinkybių, bet rezultatas , kaip matote, neblogas – dienraštis gyvas iki šiol. Tuo metu su kunigu Antanu Saulaičiu SJ ir dr. Rasa Bieliauskaite įsteigėme „Bendrakeleivius“ – pagalbos centrą skyrybų skausmą išgyvenantiems žmonėms – ir ilgainiui teko rinktis. Išsiskyrusiųjų sielovada tais laikais buvo visiškai nauja sritis, reikėjo daug mokytis, be to, įveikti nemenkus emocinius krūvius. Pasirinkau sielovadą, tapau centro vadove ir gerokai šiame darbe užsibuvau. Ne kartą bandžiau pasitraukti, nes man juk reikia judėti kitur! Bet vis nepavyksta. Gal čia jau ir baigsiu savo aktyviąją gyvenimo dalį? Juolab kad jausmas viduje aiškus: ką norėjau ir galėjau – padariau. Geriau, blogiau, bet tikrai taip, kaip įstengiau. Naujų aistrų nebeturiu. Norų – gal dar truputį. Bet aistrų – nebe. Gal pirmą kartą gyvenime taip aškiai noriu tik pailsėti. Pasidžiaugti gyvenimu sau, su savais.

Atsigręžusi matau, kad visos (minėtos ir nepaminėtos) sritys ir visi darbai apdovanojo mane pačią. Tiek nuostabių žmonių sutikta, neišdildomų patirčių turėta, tiek išmokta iš kitų ir paties darbo... Esu laiminga.

E. Kučinskaitė - šeimos ir asmens saviugdos centro "Bendrakeleiviai" įkūrėja ir vadovė. Asmeninio archyvo nuotr.

-Aplink save skleidžiate tikėjimo, pagalbos ir meilės artimui šilumą, „Bendrakeleiviai“sėkmingai veikia jau 18 metų. Už pagalbą patyrusiems skyrybas buvote apdovanota Šv. Kristoforo statulėle. Papasakokite plačiau apie centro veiklą, apie jūsų pačios sukurtas ir vedamas programas.

Man regis, tai, kad ėmiau rūpintis būtent išsiskyrusiųjų sielovada, yra grynas atsitiktinumas. Tiesiog buvo labai sunkus laikas asmeniniame gyvenime, iširo mano šeima, ir per tuos vargus aš atradau tikėjimą. Pradėjau gilintis ir į dvasinį palydėjimą. Jis mane labai patraukė. Ieškodama pagalbos, jos sulaukiau iš šeimos konsultantų Peterio ir Solwei Stohl‘ų. Jų metodika man labai patiko, ir vėliau jie tapo pirmaisiais mano mokytojais. O toliau – tarsi plunksna per vandenį... Surinkome pirmąją išsiskyrusiųjų grupelę, nespėjome nė mirktelėti – žiūrime, jau išaugome į centrą. Ir vėl buvo palaimintas laikas: turėjome ilgamečių rėmėjų, radosi nuostabių pagalbininkų, centre besilankantys žmonės susibūrė į šiltą bendruomenę, mes keliaudavome, stovyklaudavome, švęsdavome, kurdavome kartu, augo ir užaugo mūsų vaikai. Buvome tarsi šeima. Veiklų gausėjo, subūrėme puikią psichologų ir sielovadininkų komandą, darniai dirbome petys petin. Galiausiai parašėme savo knygą „Įskaudinta meilė. Skyrybos: išgyventi ir kilti“. Visi! Centro darbuotojai ir lankytojai. Pastaraisiais metais patyrėme daug įvairių ir nelengvų išbandymų. Gal pernelyg užsimojome? Ar ne ten nukreipėme savo žvilgsnius? Tačiau atlaikėme! Vieniems pavargus ir pasitraukus, prie vairo stojosi kiti – bendruomenė išgelbėjo pati save. Tikiu, kad sunkiausia jau praeityje.

O dėl programų... Tai buvo pati įdomiausia mano darbo šiame centre dalis. Iš pradžių lydėjau išėjimo iš skyrybų krizės grupes, daug metų vedžiau rekolekcijas su asmeniniu palydėjimu kitose bendruomenėse. Pamačiau, kad vien kalbėti, protu stengtis išspręsti sunkumus nepakanka. Tada atsirado vėliau labai pamėgtos „Pojūčių kalbos“, „Karalienė ir laukinė” programos, kuriose jungiau refleksiją, atidą pojūčiams ir kūrybines provokacijas. Paskutinioji autorinė programa „Ką tyli mano kūnas, ką kalba mano siela” ėjo panašia integracijos kryptimi, tačiau iki galo jos neturėjau galimybės įgyvendinti. Pajutau, kad visko tiesiog per daug. Visada turėjau svajonę „Bendrakeleiviuose“ dirbti tik kūrybinį-sielovadinį darbą, bet nebuvo lemta. Centro poreikiai buvo kur kas didesni.

"Bendrakeleivių" stovykloje Baltriškių kaime (Zarasų raj.) renkasi žmonės, patyrę skyrybų stresą. Asmeninio archyvo nuotr.

-Šalia savo darbų nuolat rašėte gilias, dvasingas knygas ir straipsnius, padedančius suvokti Dievą ir jo kūrinijos grožį. Žavi jūsų lyrinės įžvalgos apie gamtą albume „Tyla iš gervių plunksnų“. Kaip jie atsirado?

Iki šiol visas savo knygas rašiau kieno nors paprašyta. Portlande gyvenantis fotografas Edis Jurčys irgi buvo vienas kūrėjų, pakvietusių bendradarbiauti. Kas gali atsisakyti pasiūlymo vykti į ekspedicijas Žuvinte, ankstyvais rytais stebėti žuvis ir paukščius, įkvėpti rūko ir rasos? Tai buvo nepaprasta. Šią knygą labiausiai myliu. Ją parašius liko retas jausmas, kad geriau nebegaliu. Kiti gal galėtų, bet aš padariau, ką galėjau. Esu labai dėkinga Edžiui už šią patirtį. Tai buvo vienas šviesiausių mano gyvenimo epizodų.

-Parašėte gilių poetinių meditacijų ir albumui „Švytintis Vilnius“, jas įkvėpė Vilniaus bažnyčių šventieji paveikslai. Ką jums jie byloja?

Ir šiam albumui tekstus rašiau paprašyta knygos sumanytojos dailininkės Ievos Babilaitės. Visų pirma paveikslai prabilo jai. Man teko laimė įsiklausyti ir į juos, ir į tai, ką išgirdo Ieva. Visas mano kambarys kurį laiką buvo nuklotas nuostabiais jos darbais. Įeidavau į jį tarsi į šventovę. Lankiau ir paveikslus bažnyčiose. Nekart esu pasilikusi prie jų ilgam. O meditacijas rašiau žolėje, po savo riešutmedžiu. Visa kita – kaip nepagaunamas šviesos tekėjimas. Nežinau, kaip visa tai atsirado. Paveikslai man tapo gyvi.

-Dar vienas įsimenantis jūsų darbas – tekstai albumui „Kryžių kalnas. Gyvybės sodai“. Ką jums pačiai reiškia kryžiaus simbolis?

Ši knyga – mūsų bendradarbiavimo su Edžiu Jurčiu tąsa. Vėlgi – svorio centras ir šioje knygoje buvo fotografija. Man buvo svarbu išgirsti, ką kryžiaus simbolis reiškia fotomenininkui. Žinoma, nesistengiau kalbėti už jį, stengiausi savo žvilgsnį susieti su jo žvilgsniu, susitikti ir „apjungti trajektorijas“. O man kryžius yra slėpinys. Gilus, neaprėpiamas, gyvas.

Įdomu tai, kad pastarosios trys knygos yra naudojamos sielogydoje: „Tyla iš gervių plunksnų“ naudojama bibliodramos užsiėmimuse. „Kryžiaus kalnas. Gyvybės sodai“ ir „Švytintis Vilnius“ pasitelkiamas vedant rekolekcijas, jo maršrutais yra keliavusios piligriminės grupelės. Man labai dėl to gera – mūsų knygos tarnauja.

Bendraautoriai E. Kučinskaitė ir tėvas E. Saulaitis pristato knygą "Pieno ežeras".

-Išleidote knygų apie visų mylimus kunigus Julių Sasnauską ir tėvą Antaną Saulaitį.

Savo metu labai mėgau klausytis kunigo Juliaus Sasnausko homilijų. Jos man atrodė ypatingos, sakomas žodis toks tikras, keistas, laisvas, kad neįmanoma buvo jo neįrašyti į juostelę. Kas rytas eidavau į tada dar nerestauruotą Bernardinų bažnyčios koplyčią, žiemą ten jau pleškėdavo sena didelė krosnis, kunigas Julius it kokiose pirmųjų krikščionių katakombose „namiškai“ aukodavo mišias, paskui visi sugužėdavome į tokį kambarėlį valgyti krosnyje virtos košės... Kaip galima tam atsispirti? Panašiai „užgavo“ kunigo Antano ir kunigo Juliaus pokalbiai LRT radijo laidoje „Mažoji studija“. Kai du išmintingi ir geri žmonės gyvai, nekanonine kalba kalba apie Dievą, braidžiojantį po mūsų gyvenimo tirščius, norisi sustabdyti akimirką. Štai dabar jie taip nebekalba arba kalba vis rečiau. O knygoje jų žodžiai išliko. Ne visai tas pat, bet ir ne visai nieko.

Ir kaipgi čia galiu nepasakyti, kad kunigo Antano, ilgamečio dvasios tėvo, bičiulio, bendražygio, vaidmuo mano gyvenime neapsakomai svarbus. Esu jam dėkinga už daugybę mažų ir didelių, bet vienodai svarbių dalykų.

-Dar viena neeilinė jūsų knyga – „Be pavadinimo“ apie artimųjų savižudybę išgyvenusių žmonių patirtis. Kaip jūs pati susitvarkėte su devyniolikos žmonių skausmu?

Šis darbas, neabejotinai, buvo pats sunkiausias. Knygą parašyti pakvietė idėjos autorius Mykolas Majauskas. Nebūčiau įstengusi jos parengti, jei ne patirtis sielovadoje. Labai viliuosi, kad tos atvertys kažkam pasitarnavo ir dar daug kam pasitarnaus.

-Kalbinu jus ką tik grįžusią iš piligriminės kelionės – ką ten patyrėte?

Niekada jokioms datoms neteikiau ypatingo dėmesio. Maniau, taip bus ir šiuokart, sulaukus 60-mečio. Artėjant metui supratau, kad šis slenkstis vis dėlto bus svarbus, bet tikrai nenoriu jokių iškilmių, jų lydimo triukšmo . Noriu atokumo ir tylos. Džiaugiuosi, kad į šį savo poreikį atsižvelgiau. Artimiausi žmonės parėmė mano kelionę, ir aš tokiu būdu juos visus „išsivežiau“ į Negevo dykumą Izraelyje. Keliavau ten su nuostabiausiu ir svarbiausiu savo gyvenimo „projektu“ – dukra Viktorija. Ši kelionė šiuokart buvo piligriminė gal labiau ne išorine, bet vidine prasme. Dykuma pėsčiomis nukeliavome virš 60 kilometrų. Mus išgairino vėjai, iškaitino saulė, sudrausmino šaltis, į akis prikrito nuostabiausių vaizdų, į ausis – garsų. Galiausiai susiradau dykumoje „savo kalną“, ant kurio tądien ir pasidarėme „iškilmių puotą“: su pora batonėlių duonos, dviem gertuvėmis vandens, keliais mandarinais ir žvakelėmis, kurias uždegiau minėdama visus man brangius žmones ir įvykius. Ištaigingesnės šventės negalėčiau įsivaizduoti. Visko gyvenime buvo tiek, kad aprėpti tai tegalėjo vien tyla ir dykuma. Man taip atrodė. Keista, labai palengvėjo. Jaučiuosi viską – ir lengvą, ir sunkų – atidavusi Tam, iš kurio ir esu gavusi.

Bet jūs manęs nepaklausėte, ką aš dabar rašau? Visai netyčia pirmą kartą parašiau knygą niekieno neprašyta! Tiesą sakant, ją rašiau sau. Tomis minutėmis, kai tiesiog norėjau atsikvėpti ir atpalaiduoti savo labai rimtą surauktą kaktytę. Taip jau atsitiko, kad kartkartėmis į stalčių, esantį prie mano lovos, metamos prirašytos skiautės sugulė į knygą. Keistą knygą – nei suaugusiems, nei vaikams. „Baltosios Lokės knyga“. Nežinau, ką su ja dabar darysiu...

Lauksime jos pasirodant. Gražių jums gyvenimų!