Rubrika

Grūdų pridėtinės vertės svarstyklės – į kurią pusę nusvers?

Grūdininkai jau kuris laikas linčiuojami, kad priaugina ir eksportuoja daug grūdų. Žemės ūkio ministras užsimojo įgyvendinti struktūrinį grūdų sektoriaus pokytį – nuo žaliavos į gilųjį perdirbimą. Ar tai vienintelė alternatyva? Kiek ji bus naudinga pačiam žaliavos augintojui – ūkininkui? Gal jau apsireiškė ir galimi potencialūs investuotojai į giluminį perdirbimą?

Klausimų vis daugėja

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Raimundas Juknevičius konstatavo, kad dabar klausimų dėl žemės ūkio politikos strategijos ir dėl menkesnių dalykų yra gerokai daugiau nei atsakymų. „Sakyčiau, kad klausimų kalnas tik auga, o mes vis murkdomės mažiau reikšminguose reikaluose ir net jų nesugebame išspręsti. Pavyzdžiui, dabar daug žmonių įtraukta diskutuoti dėl vis neišsprendžiamų mėšlo tvarkymo taisyklių klausimų. Tai ministro įsakymo lygio sukelta problema, kuriai išspręsti neužtenka pusės metų“, – stebėjosi Šiaulių rajono ūkininkas.

Kalbėdamas apie žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko įvardintą iššūkį – grūdų sektoriaus struktūrinę pertvarką – R.Juknevičius pastebėjo, kad šis klausimas daugialypis. „Neabejotina, kad gilesnis grūdų perdirbimas sukurtų didesnę pridėtinę vertę maisto sektoriuje. Bet ar tai bus naudinga grūdų augintojui ir žaliavos tiekėjui – pirminės grandies atstovui? Ar perdirbėjas pasidalins su juo pelnu? Kas iš viso to laimės?“ – svarstė LŪS vadovas.

Kas pajėgs investuoti?

Kodėl patys grūdų augintojai ir jų kooperatyvai negalėtų sukurti kažko panašaus į kooperatyvo „Pienas LT“ gamyklą, kur būtų perdirbami jų išauginti grūdai? „Manau, kad teoriškai tokia misija yra įmanoma, bet praktiškai kol kas tai sunku įsivaizduoti. Gilesnio perdirbimo įmonei pastatyti tikriausiai reikėtų bent 35 mln. eurų. Norint tokiai investicijai gauti atitinkamą paramą, reikės ir didelio finansavimo, garantijų, kad būtų galima gauti kreditą. Jeigu tam iš tikrųjų būtų rodomas valstybės prioritetas, valstybė galėtų įsikišti į šį procesą laiduodama ir pan. Tačiau pateiktuose Žemės ūkio ministerijos strateginiuose planuose to neįžiūriu“, – tvirtino ūkininkų organizacijos lyderis.

R.Juknevičius svarstė, kad į gilesnio perdirbimo įmonę, kuri turėtų didesnes perspektyvas įsilieti į pasaulines rinkas ir ten galynėtis, normalu būtų investuoti ir 150 mln. eurų. Tai jau dar kito lygio investicijos. Ar ūkininkai būtų pajėgūs tiek investuoti? Ar tai jau kitų investuotojų tikslas?

„Iš tikrųjų būtų galima svarstyti, kad galbūt jau yra žinomi galimi investuotojai į grūdų giluminį perdirbimą. Tik koks čia tada ūkininkų vaidmuo, jeigu jie neturės naudos iš tos pridėtinės vertės, kuri atsiras maisto grandinėje? Jeigu gilesniam perdirbimui nereikia aukščiausios klasės maistinių kviečių, tinka pašarinio lygio grūdai, tikėtina, kad žemdirbiai iš hektaro gaus mažiau pajamų. Valstybės mastu sakys, kad padarytas proveržis, nes, teoriškai skaičiuojant ir įvertinus perdirbimą, išaugs iš hektaro gaunamas pajamų lygis, bet ūkininkams tai gali būti paskutinė vinis į karstą“, – konstatavo LŪS vadovas.

Žemės ūkio ministerijos Ryšių su visuomene skyrius VL komentavo, kad poreikis perdirbti žaliavas ir kurti didesnę pridėtinę vertę tik identifikuotas, tačiau konkretesnių sprendimų kol kas nėra, ir nurodė, jog vyksta konsultacijos su socialiniais partneriais.

Nepalanki investicinė aplinka

Pasak Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos (LGPPA) vadovės Dalios Ruščiauskienės, stambių didelės pridėtinės vertės gamybos investicinių projektų pritraukimas į didelio poveikio technologijų diegimą ir naudojimą pažangioje, pridėtinę naudą šalies bioekonomikai kuriančioje apdirbamojoje pramonėje, bei į pramonės skaitmeninimą turėtų gerą poveikį verslo plėtrai.

„Tačiau šiuo metu investicinė aplinka nėra palanki stambių investicijų pritraukimui į grūdų sektorių. Siekiant turėti reguliavimą, kuris skatintų investicinės aplinkos gerinimą Lietuvoje ir konkurencingumą, palyginti su gretimomis šalimis, valstybei svarbiais pripažįstamiems investiciniams projektams šiuo metu privalomas kriterijus dėl 150 naujų darbo vietų sukūrimo yra netikslingas. Mūsų manymu, turėtų būti numatytos alternatyvos, užtikrinančios ne mažiau naudingų visuomenei ir valstybės ekonomikai rezultatų sukūrimą“, – aiškino grūdų perdirbėjų ir prekybininkų organizacijos atstovė.

Ji pridūrė, kad didelio poveikio technologijų įmonės samdo aukštos ir labai aukštos kvalifikacijos darbuotojus bei nepasižymi sukurtų naujų darbo vietų skaitlingumu, tačiau tokiems darbuotojams sumokamas vidutinį šalies ar atitinkamo regiono darbo užmokestį gerokai viršijantis atlygis. O tai, anot pašnekovės, turi žymiai didesnį poveikį tokio regiono ekonomikai. D.Ruščiauskienė užsiminė, kad Lietuva dar 2019 metais galėjo pretenduoti į stambų investicinį grūdų perdirbimo projektą. Tačiau dėl minėtų sąlygų projektas buvo įgyvendintas kitoje valstybėje.

Gyvuliai tapo baubu

Javų augintojai, kurie sulaukia nemažai priekaištų dėl didelio žaliavos eksporto, galėtų rinktis kitą alternatyvą – auginti gyvulius ir daugiau grūdų naudoti pašarams. Atrodytų, tai racionali kryptis, juolab kad stinga vietoje išaugintos kiaulienos, traukiasi pieno gamyba ir kt. Tačiau kas dabar ryšis kurti gyvulininkystės ūkius, kai mėšlas, natūrali žemei reikalinga trąša, tapo kone didžiausiu daugelio politikų ir įvairių visuomeninių judėjimų baubu? Todėl Lietuvoje gyvulininkystė traukiasi akyse.

R.Juknevičius teigė, kad dabar specializuotiems ūkiams tapti mišriais – ne pats geriausias metas. „Ūkių laukia dideli iššūkiai prisitaikyti prie naujų sąlygų. Aplinkosauginių, gyvūnų gerovės reikalavimų įgyvendinimas pareikalaus papildomų investicijų. Investicijoms į gamybą didesnės paramos nenusimato, jos bus dar mažiau nei anksčiau. Tad akivaizdu, kad ūkininkų galimybės investuoti dar į kitą šaką ir kurti mišrius ūkius labai ribotos“, – tvirtino LŪS vadovas.

Jis priminė, kad ir anksčiau dėl lėšų stokos besikuriantys Lietuvos ūkininkai rinkosi racionaliausią kelią – kūrė specializuotus ūkius. „Tokiame ūkyje sukoncentravus investicijas į siauresnę kryptį buvo galima pasiekti didesnį efektą. Mišriame ūkyje, kai užsiimama ir augalininkyste, ir gyvulininkyste, reikia daugiau įrangos, įvairesnės technikos, tvartų ir kt. Investicijų stoka nulėmė, kad Lietuvoje ūkiai specializavosi, siaurino savo kryptį. Dabar rezultatas toks, kad ūkininkai tampa labiau pažeidžiami krizių atveju“, – aiškino R.Juknevičius.

Priversti teisintis dėl sėkmės

Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos prezidentas, bendrovės „Agrokoncerno grūdai“ direktorius Karolis Šimas VL anksčiau ne kartą tvirtino, kad nei grūdų augintojai, nei supirkėjai ar perdirbėjai neprieštarauja, kad būtų kuriami didelės pridėtinės vertės produktai, vystoma trumpoji maisto tiekimo grandinė. Tačiau, pasak jo, kritika, kuomet grūdininkai priversti vos ne teisintis dėl sėkmingai vykdomos eksporto veiklos, yra nelogiška ir dažniausiai nepagrįsta jokiais konkrečiais skaičiavimais.

Jis pabrėžė, kad itin svarbu suvokti, jog siekiant objektyvumo ir nešališkumo būtina lyginti analogiškus objektus. „Jei kalbama apie produktyvumą, reikia atskirti: diskutuojama apie vieno hektaro ar apie žaliavos eksporto, t. y. supirkėjo, eksportuotojo veiklos, produktyvumą? Kitas klausimas: su kuo lyginame – kitomis Lietuvos ūkio šakomis ar analogiška ūkio šaka užsienyje? Deja, minėtoje nepagrįstoje kritikoje į šiuos svarbius niuansus neatsižvelgiama, dažnai lyginami iš esmės nepalyginami dalykai, pavyzdžiui, javų augintojo Lietuvoje ir tulpių augintojo Nyderlanduose pajamingumas iš vieno hektaro“, – į apeinamus niuansus dėmesį atkreipė K.Šimas.

Taigi, anot jo, kalbant apie pajamas iš vieno hektaro, reikia lyginti tos pačios šakos Lietuvos ir užsienio šalių pajamingumą, šiuo atveju – grūdų augintojų. Be to, būtina atsižvelgti ir į kitų šalių žemės ūkio struktūrą, klimato sąlygas bei ūkininkavimo tradicijas.

„Grūdų produktyvumo iš vieno hektaro rodiklis Lietuvoje yra aukštas. Apie 70 proc. apsėtos žemės Lietuvoje dirba profesionaliai ūkininkaujantys žemdirbiai, todėl, pavyzdžiui, javų pajamingumas iš vieno hektaro esant įprastoms meteorologinėms sąlygoms siekia nuo 1 000 iki 1 300 eurų, rapsų – nuo 1 200 iki 1 500 eurų. Vadinasi, pagal tai nenusileidžiame kitoms valstybėms Europoje. Žinoma, neneigiame, jog pajamos iš kitos žemės ūkio veiklos gali būti ir didesnės, tačiau sunku įsivaizduoti, kad vynuogių auginimas Lietuvoje sukurtų bent panašią sėkmės istoriją, kaip plėtojant vynuogininkystės verslą Prancūzijoje, Italijoje ar Ispanijoje“, – palygino LGPPA prezidentas.

Siūlo remtis skaičiais

Diskutuojant, ar Lietuvos žemės ūkis yra produktyvus, K.Šimas kviečia ne postringauti, bet remtis skaičiais. „Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos skaičiavimais, profesionaliai ūkininkaujančių žemdirbių dirbamos žemės (ji sudaro apie 70 proc. užsėtos žemės Lietuvoje) pridėtinė vertė, kurią per metus sukuria vienas darbuotojas, jau peržengia 30 000 eurų ribą. Vadinasi, Lietuvos ūkininkų sukuriamos pridėtinės vertės (t. y. sumokėto darbo užmokesčio ir kitų mokesčių, investicijų, uždirbto pelno ir pan.) dydis prilygsta pramonėje sukuriamai pridėtinei vertei ir netgi ją viršija“, – tvirtino grūdų eksportuotojų atstovas.

Dar jis siūlo įvertinti, kad ne visi Lietuvos ūkininkai laikytini profesionaliai ūkininkaujančiais verslininkais. „Žinia, tokių grūdų augintojų Lietuvoje yra apie 20 000, o iš viso priskaičiuojama apie 100 000 asmenų, auginančių grūdines kultūras. Savaime suprantama, kad asmenų, kurie nelaikytini profesionaliai ūkininkaujančiais žemdirbiais, sukuriama pridėtinė vertė yra ženkliai mažesnė. Todėl vertinant statistinius duomenis būtina žinoti ir atsižvelgti į šias aplinkybes“, – aiškino K.Šimas.

Jis atkreipė dėmesį, jog iki pardavimo galutiniam vartotojui užsienyje grūdai gali būti ne kartą perkami ir vėl parduodami. Grūdai – itin likvidi ir standartizuota prekė, kurią galima lyginti su biržose parduodamomis akcijomis ir kitais finansiniais instrumentais. „Dažnai pardavimo grandinėje, dar neišplaukus laivui, grūdų kontraktai parduodami keletą kartų – įvykdoma net iki dešimties pirkimo–pardavimo sandorių. Prekiaujama ne tik jau turimais grūdais, bet ir kontraktais dėl grūdų pardavimo. Tokios grandinės atsiranda dėl reikšmingų grūdų kainų svyravimų ir importuojančių šalių poreikių, kurie nuolat keičiasi. Lietuvos eksportuotojų profesionalumas leidžia tinkamai ir greitai reaguoti į situaciją rinkose bei sėkmingai vykdyti veiklą, kai kiekvieną kartą parduodant grūdus sukuriama papildoma pridėtinė vertė. Neabejotina, kad prekyba grūdais sukuria ne mažesnę pridėtinę vertę nei jų perdirbimas“, – konstatavo LGPPA prezidentas.