LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Virbalio Miesto Laukų kaime (Vilkaviškio r.) ūkininkaujantys Jolanta ir Dainius Karaškai – vieni iš tų retų ūkininkų, kurie, atrodytų, net sudėtingiausioje situacijoje nepraranda optimizmo. Tiesa, ir jiems yra buvę nepaprastai sunkių akimirkų, kai reikėjo apsispręsti, ką daryti toliau: ūkininkauti ar pasirinkti kitą veiklą.
Įkvėpė optimizmo
Greičiausiai, jei ne geras šių metų grūdų sezonas, Jolantos ir Dainiaus jau nebegalėtume vadinti ūkininkais. Nors daugeliui šalies žemdirbių šie metai vėl buvo ne patys sėkmingiausi, Karaškai džiaugiasi javų derliumi ir vadina jį vienu geriausių per visą savo ūkininkavimo laikotarpį. Būtent šis sezonas šeimai vėl įkvėpė optimizmo, kuris pastaraisiais metais buvo pradėjęs blėsti.
D.Karaška pasakojo, jog tokio gero sezono tikrai nesitikėjo. Vyras tikino nepamenantis, jog kada nors anksčiau rugpjūčio pradžioje javapjūtė jau būtų baigta. Būtent taip šiemet ir atsitiko. Dėl to ūkininkas galėjo neskubėdamas ruoštis žieminių kultūrų sėjai. Maždaug 160 hektarų plote dirbantis suvalkietis šį rudenį pasėjo 20 ha rapsų ir keturis kartus daugiau kviečių. Likusius plotus jis pasiliko vasariniams javams.
Kelerius pastaruosius metus iš ūkininkavimo šie Suvalkijos žemdirbiai patirdavo vien nuostolius. Jų pasėliai kentėjo nuo šalnų, sausrų ir nesibaigiančių liūčių. Net ir nuolat besišypsantys bei optimizmo beveik niekada neprarandantys Jolanta ir Dainius jau buvo pradėję abejoti savo ateitimi žemės ūkyje. Laimei, šie metai pranoko visus lūkesčius, o už parduotą derlių gautos pajamos visiškai padengė ankstesnių metų žalą.
Dainius pasakojo, kad rapsų iš hektaro vidutiniškai biro apie 4 tonas, o kviečių – maždaug 8,5 tonos. Buvo laukų, kuriuose iš hektaro šeima prikūlė daugiau nei po 10 tonų kviečių.
Asmeninio archyvo nuotr.
Mokėjo baudą
Šie metai Karaškams yra tarytum gaivaus oro gurkšnis, lyginant su keliais ankstesniais sezonais. Bene didžiausi sunkumai suvalkiečius buvo užklupę praėjusiais metais. Tada nelaimės juos persekiojo viena po kitos. Visų pirma, dėl sausros užaugo daug mažesnis, nei tikėtasi, derlius, o dėl nesugebėtų įvykdyti išankstinių įsipareigojimų teko patirti ir finansinių nuostolių. Virbalio Miesto Laukų kaimo ūkininkai vienai iš įmonių nepristatė maždaug 130 tonų grūdų, dėl to teko sumokėti 6 tūkst. eurų baudą.
„Skaudžiausia, kad kai perkame trąšų ar chemikalų iš firmų, šios ūkininkus vadina draugais bei partneriais, sako, jog be mūsų nebūtų ir jų. Bet kai tik mus ištinka bėda, draugystės iškart pasibaigia, niekas nors kiek ilgėliau nelaukia, į derybas leidžiasi nenoriai ir tuoj pat grasina antstoliais“, – apgailestavo D.Karaška.
Nepaisydamas to, kad kartą jau teko nukentėti, vyras prieš šį sezoną vėl ryžosi sudaryti išankstines sutartis. Šįkart rizika pasiteisino. Kaip teigė ūkininkas, dar praėjusių metų lapkritį pasirašyti įsipareigojimai jam leido už toną kviečių gauti maždaug 30 eurų daugiau, nei javapjūtės metu gavo kiti žemdirbiai.
„Jau keletą metų grūdų kainos beveik nekinta. Kai pernai man pasiūlė šiek tiek didesnę nei įprastai sumą, ilgai nesvarstęs sutikau vėl prisiimti įsipareigojimus. Pagalvojau, jog labai nenukentėsiu, net jei už toną mokės ir apie 200 eurų“, – pasakojo žemdirbys.
Suprato per vėlai
Dainius ūkininkauti pradėjo nuo ankstyvos vaikystės. Vėliau, sukūręs šeimą, jis į šią veiklą įtraukė ir Jolantą. Moteris pasakojo visada norėjusi gyventi mieste, o apie galimybę pasilikti kaime ji niekada rimtai nesvarsčiusi. Viskas pasikeitė, kai ji susipažino su būsimu vyru. Pora net į pasimatymus vietoje kavinių važiuodavo į laukus, žiūrėti, kaip auga pasėliai. Šiandien J.Karaškienė savęs niekur kitur neįsivaizduoja. Ji tikino, jog kaimas – geriausia vieta gyventi. Čia puikiai jaučiasi ir trys jų mažametės dukros: keturiolikos sulaukusi Kristina, septynmetė Milda ir dvejų su puse metukų Ievutė.
„Aš pats su ūkine veikla susipažinau būdamas maždaug 12 metų. Tuomet sunkiai susirgo tėtis, tad man dažnai tekdavo padėti ūkyje vienai likusiai mamai. Pamažu taip įsisukau į šią veiklą, kad kai atėjo laikas apsispręsti, kokį tolesnį gyvenimo kelią rinktis, pernelyg daug klausimų nekilo“, – prisipažino suvalkietis žemdirbys.
Ne vien jo tėvai buvo ūkininkai. Šia veikla užsiėmė ir vyriškio seneliai, ir proseneliai. Dėl to jis kartais juokauja, kad ūkininkavimas įaugęs jam į kraują.
Nors šiuo metu Karaškai dirba maždaug 160 ha plotą, didžioji jo dalis – nuomojama. Nuosavos žemės šeima turi tik kiek daugiau nei 50 ha. Dainius pasakojo norintis dirbamus plotus padidinti iki 200 ha, tačiau dar labiau plėstis neketina. Vyras mano, jog toks žemės kiekis būtų optimalus.
Ūkininkas taip pat norėtų artimiausiu metu atnaujinti dalį technikos. Labiausiai reikėtų naujo grūdų kūlimo kombaino ir dar vieno traktoriaus. Nors dabar žemdirbiai gali sau leisti įsigyti dalį naujos technikos, tačiau ūkininkavimo pradžioje investicijas į technikos parko atnaujinimą D.Karaška vadina viena iš didžiausių savo klaidų.
Karaškai tikina, jog kaimas – geriausia vieta gyventi. Čia puikiai jaučiasi ir trys jų dukros: 14-metė Kristina, 7-metė Milda ir trečius einanti Ievutė.
Jis pasakojo ilgai galvojęs, kad žemės nusipirkti visada suspėsiąs, todėl iš pradžių investavo ne į ūkio plėtrą, o į našesnę ir modernesnę techniką.
„Iš pradžių turėjau gal tik 4,5 ha ir maniau, kad atėjus laikui bet kada šiuos plotus galėsiu padidinti. Dabar akivaizdu, jog daugiausiai išlošė tie, kurie nuo pat pradžių investavo į žemę. Kai mes tai supratome, jau buvo per vėlu. Nė vieno žemės sklypo neįsigijome pigiai, o buvo ir tokių atvejų, kai už vieną hektarą teko mokėti net 18 tūkstančių litų“, – pasakojo pašnekovas.
Dabar kasmet Virbalio Miesto Laukų kaimo ūkininkai įsigyja naujų žemės plotų, nors kartais prieš jų pirkimą ilgai svarsto, ar verta tai daryti. Kartais iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad neapsimoka pirkti vieną ar du hektarus, esančius toliau nuo kitų dirbamų laukų, bet neretai per kelerius metus toje vietoje, prijungiant vieną nedidelį sklypą prie kito, susiformuoja nemažas 20–30 ha sklypas.
Požiūris kelia nerimą
Nors Karaškams darbas ūkyje labai patinka, tačiau besikeičiantis visuomenės ir valdžios požiūris į žemdirbius jiems kelia nerimą.
„Lengva kalbėti tiems žmonėms, kurie nieko nesupranta ir visiškai nesuvokia, kas yra žemės ūkis. Yra tokių, kurie galvoja, kad ūkininkai žymėtą kurą gauna už dyką. Nesuprantu, kas paleido tokį gandą, bet mums taip yra pasakęs ne vienas žmogus. Taip pat daug kas yra susidarę klaidingą nuomonę, kad techniką iš Europos Sąjungos irgi gauname veltui. Skaudina ne tik toks visuomenės požiūris, bet ir besikeičianti valdžios pozicija. Kai kurie jų ketinimai tikrai gali skaudžiai atsiliepti. Pavyzdžiui, noras panaikinti lengvatinį kurą. Manau, kad būtų tikrai sudėtinga įpirkti kurą, kurio ūkyje sudeginama labai daug. Blogiausia, kad grūdų supirkimo kainos nekyla, o visi padargai, paslaugos, trąšos, chemikalai nuolat brangsta, mokesčiai – didėja... Esame paskaičiavę, kad anksčiau vidutinė grūdų supirkimo kaina buvo 553 litai, o dabar – 160 eurų. Tuo tarpu litras dyzelinio kuro seniau kainavo apie 1 litą, o dabar – 0,72 euro. Kelis kartus pabrango ir žemės kaina. Akivaizdu, kad išgyventi tampa vis sunkiau“, – kalbėjo J.Karaškienė.
Vis dėlto ji nebuvo linkusi visko piešti vien tamsiomis spalvomis. Jos teigimu, ūkininkai tikrai gali sau leisti gyventi oriai ir patenkinti didžiąją dalį savo poreikių. Aišku, Jolantos teigimu, visko reikia siekti saikingai ir gerai apskaičiavus.
Pati J.Karaškienė, kaip ir jos vyras, nuolat domisi ūkininkavimo perspektyvomis, seka naujausias tendencijas. Prieš keletą metų Jolanta pati parengė visus reikiamus dokumentus Europos Sąjungos paramai gauti. Už ją buvo įsigytas naujas traktorius ir keletas žemės ūkio padargų.
Nesigaili atsisakę
Įprastai šeima didžiąją dalį nuimto derliaus iš karto išveža į grūdų supirkimo punktus. Dalį produkcijos ūkininkai sandėliuoja ir parduoda žiemą. Tiesa, šiemet jie visą užaugintą produkciją išvežė į supirkimo punktus, namie pasiliko tik vasarinių kviečių sėklą. Taip elgtis jie buvo priversti, nes norėjo kuo greičiau padengti ankstesnių metų skolas.
Ūkininkai prikultą produkciją įprastai veža ten, kur tą dieną geriau moka. Vilkaviškio rajone yra daugybė supirkimo punktų, tad rinktis yra iš ko.
„Konkurencija – geras dalykas. Kartais grūdų kokybės tyrimus atliekame keliuose skirtinguose punktuose. Tikrai nėra mitas, jog kartais supirkimo punktuose tyrimų rezultatai skiriasi“, – tikino D.Karaška.
Karaškai stengiasi ūkininkauti ne tik atsižvelgdami į naujausias tendencijas. Žemę jie dirba pagal senolių papročius: prieš užardami ją sumulčiuoja, taip dirvoje palikdami tai, kas joje užaugo.
„Daugelio ūkininkų dirvose jau seniai nėra gyvybės, o visuose mūsų laukuose pilna sliekų. Nereikia net atlikti jokių tyrimų. Akivaizdu, kad žemė – geros kokybės“, – kalbėjo J.Karaškienė.
Nors šiuo metu šeima dirba vien augalininkystės srityje, dar visai neseniai jų tvartuose kriuksėjo 30–40 kiaulių, o laukuose ganėsi 5–6 karvės. Iš pradžių buvo atsisakyta galvijų, o maždaug prieš trejus metus, išaugus reikalavimams dėl afrikinio kiaulių maro grėsmės, paskersta ir paskutinė kiaulė.
„Vėliau kelis sykius uošvis siūlė įsigyti paršelių, bet vis atsisakydavau. Dabar jau esame visiškai atpratę nuo gyvulių. Nenorėčiau vėl grįžti į tuos laikus. Galima sakyti, jog tuomet ištisus metus darbo būdavo tiek pat, kiek per javapjūtę. Dabar bent žiemą galima šiek tiek atsipūsti“, – šypsojosi D.Karaška.
Valentinas Jakimavičius
